Ukmergė gyva. Tuo įsitikinome gegužės 21 d. vykusiuose renginiuose, skirtuose Pasaulinei Muziejų dienai. Ukmergės Kraštotyros muziejaus ekspozicijos tebėra ankstesniame pastate, bet muziejaus dvasia jaučiama gražiai atrestauruoto kino teatro ,,Draugystė‘‘ pastato viduje. Patiko ekskursija po esamą kraštotyros muziejų, patiko poezijos skaitymai ir filmai patiko. Nemaniau, kad Ukmergė tokia graži iš paukščio skrydžio ir vaizdai nuo Graužiečių kalno. O tie senoliai filme ,,Šaligatvis‘‘! Tai gyvenimas, tikras, neišgalvotas, nepagražintas. ,,Reiks ieškoti jaunesnio. Man kad tik malkas sukapotų‘‘ – nuoširdžiai kalba filmo herojė. Visas vakaras pasibaigė nuostabia ekskursija po Ukmergės senamiestį. Ar pasibaigė? Man atrodo, kad prasidėjo naujas gyvenimo etapas, kuriame, kaip prašo filmuko apie Ukmergę kūrėjas Mantas, mes apsižvalgysime aplinkui, pakelsime akis į dangų žvaigždėtą, nušviestą saulės spindulių ar užklotą debesų patalais ir gims viltis, ir meilė gims, ir laimė…
Gyva ir Šventupė. Taip, mes turime stebuklingą šaltinį. Gal dėl to Šventupėje daug poečių, susibūrę į klubą ,,Į kitą krantą‘‘ mes kartais susibėgame, o ir per koncertus ar šventes skaitome savo eiles.
Štai gegužės 22 d. Šventupėje įvyko Pasaulinės muziejų dienos tąsa: tradicinė rajono poetų ir dainuojamosios poezijos šventė ,,Ant Šventosios upės kranto‘‘. Pradėjo renginį svečiai – Anykščių kultūros centro dramos kolektyvas su Beausiu priešakyje ( aktorius Juozas Buziliauskas). Jie parodė spektaklį pagal Pauliaus Širvio eiles ,,Velnioniškai vienas‘‘. Kas nežino: ,,Užmirštoji taurė‘‘, ,,Ir nusinešė saulę miškai‘‘, ,,Negaliu tos ugnies užgesinti nei parduot, nei kitam atiduot‘‘ . Viską žinom, o žiūrėjom išsižioję ir apsiašaroję, toks vyriškas, atviras netgi skaudus buvo Pauliaus Širvio poezijos pateikimas.
Antroje šventės dalyje skaitėme poezijos posmus mes, šventupietės, ir turėjome du svečius iš miesto: moksleivę Karoliną, kuri paskaitė jai patikusius eilėraščius iš mano knygelės ir gerai žinomą poetą Ukmergės padangėje Kazimierą Klevinską , kuris skaitė savo vyriškas, brandžias eiles. Netikėkit, jei sako, kad vyrai ir moterys lygūs, čia aš kalbu gerąja prasme, poeto vyro mintys man labiau patinka, jeigu jos išgyventos pačio poeto ir su meile pateikiamos mums.
Šventupė turi savo brangakmenį – tai Vanda Urbonavičienė, kuri neseniai šventė 95 m. jubiliejų. Jai nesitikint aš labai mandagiai paprašiau, kad padeklamuotų nors vieną eilėraštį, kurių ji atmintinai moka virš 80, o dainų virš 200. Entuziastingai sutikta ji dar sutiko padainuoti dainą ,,Kai aš buvau mažutėla‘‘. Nežinot tokios dainos? Mes irgi nežinojom, bet vienais metais per gegužinių pamaldų pabaigos šventę kaip padainavo, tai dabar be jos nė viena šventė neapsieina. Ir šiemet gegužinių pamaldų pabaigos šventėje vėl skambės ši daina, girdėsis linksmi pokštai.
Pabaigoje savo posmus skaitė gerai žinomos poetės Stasė Čirbienė ir Genoefa Povilavičienė, o Elenos Matuškevičienės eiles skaitė dukra Daiva.
Pasaulis kunkuliuoja lyg katilas ant ugnies, o mes gyvenam, skaitom poeziją, dainuojam ir skleidžiame gėrį. Galgi pasaulis išgirs?
Birutė Stundienė
