Sakoma, kas nesvajoja – tas neįgyvendina idėjų. Gyvenimas ir įdomus, kad jame kartais būna įvairių atsitiktinumų ir netikėtumų. Negalima jo pragyventi stovint nuošalyje ir nieko neveikti, pykti ant viso pasaulio ir gyventi tik tam, kad perskaitytum nusikaltimų statistiką ,ar peržiūrėtum televizijos laidas, kuriose tikrovės nė su žiburiu nerasi. Kaip gražiai bebūtų pateikta viena ar kita istorija, bet tai dažniausiai surežisuotas vaizdelis, ant kurio kabliuko pakimbame. Nesutinku su tais, kas sako, kad nėra laiko užsiimti tuom, kas miela širdžiai, kas leidžia save parodyti ir atsiskleisti kažkur tūnojusiai prigimtinei savęs realizavimo dalelei. Kiekvienas žmogus nuo pat gimimo yra aktorius. Jis vaidina daug rolių, tik ne visada supranta ir nesistengia to sureikšminti. Taip nutiko ir mums.
Balandžio 13 dieną Valų kaimo bendruomenės namuose vyko neeilinis renginys. Pilnutėlė salė nekantravo išvysti vietos saviveiklininkų pastatyto spektaklio pagal Aleksandros Kazakevičienės pjesę „Kaip velnias akmenį nešė“ premjerą. Pjesės autorė, netoli Anykščių gyvenusi paprasta kaimo moterėlė, sudėjo į ją visą to laikmečio gaspadorių ir samdinių gyvenimą. Tą patį, senovės laikus menantį gyvenimą pabandėme atkurti ir mes, vadovaujami meno vadovės Alės Ališauskienės.
Šis spektaklis – tai kasdienė komedija, atskleidžianti kaimo gyventojų santykius, personažų savitumą bei pašiepianti ir pamokanti šeimos istorijos dalis. O kas pasakys, kad realiame dabartiniame gyvenime taip nebūna? Ar maža šiais laikais intrigų, melo, apgavysčių? Galbūt dėl to spektaklis ir buvo taip šiltai priimtas žiūrovų, nes kiekviename spektaklio personaže žiūrovas galėjo atrasti dalelę savęs ir nuoširdžiai pasijuokti iš komiškų personažų būdo savybių.
Mūsų kaimo kultūriniame gyvenime tai pirmas spektaklis, kuris išvydo dienos šviesą. Nuo senų laikų Valai neturėjo kultūros židinio. Kultūros namai buvo tik Žemaitkiemyje ir Martinonyse. Todėl džiugu, kad visų bendromis pastangomis kylame ir nestovime vietoje, svajojame ir svajonės virsta realybe.
Pirmiausia tam reikėjo įžiebti kibirkštėlę, kuri uždegtų, o antra – tai nusimesti kasdienius rūpesčius ir surasti laiko, kaip patys juokaujame „užkibti ant kabliuko“. Bet tai mums pavyko ir tas labai džiugina. Pasak vieno dalyvio, „tai mes gi ne profesionalai, o žmonės paimti nuo žagrės – kaip sugebame, taip ir vaidiname“. Visas saviveiklininkų kolektyvas – 17 „artistų“. Gaspadoriai (tėvas ir motina) Cibai – vaidina Rasa Bušinskienė ir Kazys Gelūnas. Jų dukros: Anciutė – Stasė Šepetienė ir Graciutė – Karolina Ališauskaitė. Samdinės: Tapilia – Albina Tamošiūnienė, Agota – Jolita Ališauskienė, Mikasė – Liuda Širvinskienė, Magdė – Vida Remeikienė. Nepatenkinta gyvenimu našlė Mykolienė – Angelė Jokubynienė. Kaimo cypdavatkė Daračiutė – Aldona Gelūnienė. Velnias -Vytautas Ališauskas. Muzikantas – Albinas Tamošiūnas. Jaunimas – Elzė ir Austėja Ališauskaitės, Tomas Gelūnas, Sandra Šepetytė.
Pirmas blynas neprisvilo, tad tikimės, kad pradėsime minkyti tešlą ir bulkai kepti.
UKC Žemaitkiemio filialo renginių organizatorė Angelė Jokubynienė
