Tai pats svarbiausias kada nors rašytas mano straipsnis. Nes tai laiškas visiems, kuriems pagarba sau ir žmogiškosioms vertybėms yra viso gyvenimo veiklos pamatas.
Man visada atrodė, kad būtina save gerbti norint, jog kiti tave gerbtų. Iš giliausių vertybinių nuosmukių gyvenime mane ištraukdavo būtent šis tikėjimas.
Įstrigę menkaverčiuose vartotojiškos visuomenės rėmuose: kuo daugiau daiktų ir blizgučių turi, kuo aukštesnės karjeros pasiekei, kuo geresnį automobilį ar namą nusipirkai, kuo dažniau skraidai į Turkiją ar Egiptą, kuo daugiau žemių valdai, tuo, atseit, esi svarbesnis ir laimingesnis. Mes pamiršome savo pašaukimo ir savęs, kaip dvasinės būtybės, realizavimo svarbą.
Vartotojiška visuomenė akcentuoja mūsų egoizmą, savanaudišką rūpestį tik savimi. Tačiau tai neatitinka tikrosios žmogaus prigimties. Žmogus jaučiasi komfortiškai tik tuomet, kai įneša reikšmingą indėlį į aplinkinių gyvenimą. Tai suteikia mums savo vertės ir svarbos jausmo. O kai šio jausmo nėra, mus pradeda kankinti egzistencinis nerimas, kurį mėginame gesinti įvairiais surogatiniais prasiblaškymais.
BŪTI LAISVU. Laisvu nuo bet kokios fizinę ir dvasinę sveikatą žalojančios priklausomybės: alkoholio, tabako, narkotikų, maisto surogatų, akinių nešiojimo, meilužių, pornografinių filmų, pinigų, vaistų, gydytojų, kompiuterinių žaidimų, kitų nuomonės ir pan.
Būti laisvu – tai visų pirmiausia būti dvasiškai išprususiu. Žinoti, kokias gyvenimo taisykles mums nustatė mūsų Kūrėjas, ir jomis vadovautis. Būtent šių taisyklių nepaisymas, mėginimas kurti savo žaidimo taisykles ir veda mus į priklausomybes. Susikuriame stabus, kurie turėtų mus pamaitinti, tačiau vyksta iš tiesų atvirkščiai – tai mes juos maitiname aukodami jiems savo gyvenimus.
Paskutinių metų veikla sveikuolių sąjungoje man įrodė, kad žmogus, turintis žalingų įpročių, sergantis įvairiomis ligomis, neturintis darnios šeimos ir nesusitvarkęs savo buities jokiais būdais negali imtis atsakomybės už didesnę organizaciją nei jis pats. Nes pirmiausia tvarką reikia pasidaryti savo kieme, savo aplinkoje. Juk elementaru – jei negali susitvarkyti su vienu savimi, tai kaip galėsi susitvarkyti su didesniu skaičiumi?
Trijų metų bendravimas ir darbas su Lietuvos šviesuoliais man įrodė, kad tik pats žmogus kuria savo aplinką. Koks žmogus, tokia ir jo aplinka, toks jo gyvenimas, jo darbas ir jo rezultatai, tokia jo ir jo vaikų sveikata ir pan. Toks vertinimas gali kai kam sukelti šypseną, tačiau tiems žmonėms aš patarčiau pradėti stebėti save ir savo požiūrį, savo elgesį, veiksmus, mintis, darbus ir pabandyti susieti visa tai su įvykiais savo gyvenime. Pastabūs ras ryšį.
Šviesūs žmonės visuomet pasižymi dviem charakterio ypatybėmis: jie yra atviri tiesai, ja domisi ir jos ieško. Tas juos padaro išmintingais. Jie taip pat nesuinteresuotai rūpinasi kitais. Tai stebuklingu būdu patenkina jų asmeninius poreikius. Mahatma Gandis yra pasakęs, kad to, kuris rūpinasi aplinkiniais, visi asmeniniai poreikiai būna kažkaip savaime patenkintinami.
BŪTI PROFESIONALU. Jei žmogus nėra atradęs savo pašaukimo, jis nebus profesionalas ir vargiai ar galės būti naudingas visuomenei. Greičiau jis neš tiktai žalą sau ir kitiems. Tokie daug dirba, tačiau nieko ypatingo kažkodėl nesukuria. Viskas, ką jie kuria, staiga netikėtai pražūva.
Pirmiausiai pašaukimas sau, nes darbas ne pagal pašaukimą sekina, neteikia tos energijos, kuri būdinga savo vietą po saule atradusiems žmonėms. Dar blogiau, kai visa ta našta dalinamasi su šeima ir draugais taip užteršiant brangų bendravimo laiką.
Toks žmogus visuomenei našta, nes nemielas darbas naikina kūrybiškumą, o vėliau ir visą tą materialią vertę, kurią šis sukūrė. Jei netikite, pavažinėkite po Lietuvą ir įsitikinsite – per 1000 metų mes daugiausia sukūrėme bakūžių, o ir tos statytos tik per pastarąjį šimtmetį. Taigi egoizmas, rūpestis tik pačiu savimi palaidoja geras idėjas ir geresnio gyvenimo viltį.
Save gerbiantis žmogus visų pirma išsiugdo troškimą mokytis įdomių dalykų. Jei žmogus bando kažką daryti neturėdamas pakankamai kompetencijos, tokia veikla, kaip teigė Vilniaus Gaonas, visada duos rezultatą, atvirkščiai priešingą norėtam. Niekas iš mūsų nebus visų galų meistrais, tačiau bent vieną sritį reikia išmanyti taip, kad galėtum pasitarnauti žmonėms.
BŪTI PILIEČIU. Kuo asmuo labiau domisi savo šalimi, tuo jis laimingesnis. Piliečiui svarbu kas ir kaip valdo jo bendruomenę, kokie procesai joje vyksta. Jis įvairiai tuo rūpinasi ir domisi, nebijo konstruktyviai reikšti savo nuomonės socialinių ir politinių blogybių klausimais ir aktyviai dalyvauja juos sprendžiant.
Pilietis išmintingai padeda tiems bendruomenės nariams, kuriems reikia pagalbos. Labdaros ir pašalpų dalinimo aš nevadinu pagalba, nes tai tik būdas pasipuikuoti ir nusimesti atsakomybę nuo savęs – neva padėjau. Ilgainiui supratau, kad labdara ir šelpimas pinigais tėra neišmanėliškas aukojimas, kuomet norėdamas padėti tu tik kenki. Tikrasis aukojimas ir pagalba – dalies savęs atidavimas, savo laiko, savo dėmesio, savo kantrybės, savo kąsnio, o ne to, kurio jau tu neapžioji.
Jei žmogus nėra pilietis ir neatiduoda duoklės visuomeninei veiklai dabar, kokia tikimybė, kad būdamas seimo ar tarybos nariu jis staiga ims nealtygintinai ir atsakingai rūpintis visuomenės gerove?
Aš tikrai tikiu, kad choasą, sukurtą nekompetetingų, savo sveikatą ir dvasią suluošinusių žmonių, galima atstatyti į normaliai veikiančią savivaldos sistemą, gerbiančią save ir žmogų. Tam prireiks laiko. Tačiau aš metu iššūkį sau, o kartu ir šiai betvarkei. Aš dalyvauju savivaldos rinkimuose.
