Home Gyvenimas Vykdome projektą „Pabūkime drauge“

Vykdome projektą „Pabūkime drauge“

385
0

Rugpjūčio 5 d. LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai buvo išvykę į Pakruojo dvarą. Skaitėme daug puikių atsiliepimų apie dvaro aplinkos grožį, norėjome tai pamatyti ir patys. Dvaro atsiradimo, vystymosi istoriją mums papasakojo klubo gidė Danutė Gelūnienė, įdomių faktų išgirdome iš dvaro „baronaitės“, kuri vedė ekskursiją po dvaro rūmus.

Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Vėliau dvaro savininkai keitėsi. Valdant grafui Miunsteriui, grafaitė Aleksandra Miunsterytė 1786 m. ištekėjo už Vilhelmo fon Ropo. Dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe. Jie dvarą išplėtė, užveisė didelį angliško stiliaus parką, po kurį galėdavo vaikščioti tik Ropai ir didelės malonės sulaukę vaistininkai su žmonomis. XIX a. pabaigoje buvo nudrenuotos visos dvaro žemės, laukai kasmet apsėjami geriausia sėkla, gaunama dažniausiai iš Vakarų Europos, laikytasi sėjomainos. Ūkio tvartuose buvo auginami veisliniai gyvuliai. Tai turėjo teigiamos įtakos ūkininkavimo kultūrai visoje šiaurės Lietuvoje. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, kuri aptarnavo 3956 gyventojus, buvo dvylikos lovų ligoninė. Dvaro bibliotekoje buvo apie 5000 knygų. Čia buvo sukaupta daug meno kūrinių. Kolekcijos pradininku laikomas Teodoras Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

Ropų palikuoniai Lietuvoje gyveno 135 metus ir valdė nemažai dvarų. Manoma, kad būtent baronai fon Ropai surado Pakruojo „auksą“ – dolomito klodus. Dvaro arkinis tiltas – užtvanka pastatytas 1821 m. iš tašyto dolomito blokų, XVIII a. vėjo malūnas – iš lauko riedulių ir dolomito.

Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaras yra didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje (užima 49 ha plotą, iš 48 buvusių statinių išlikę 43), įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba.

Ekskursiją po dvarą pradėjome nuo valgomojo. Sužinojome įdomų faktą, kad ankstyvų pusryčių turėdavo ateiti tik netekėjusios panelės. Pagal etiketą ištekėjusioms buvo leidžiama ilgiau pamiegoti. Mat joms galėdavo skaudėti galvas dėl nevardijamų priežasčių. Prie stalo kalbėdavosi apie orą, gėles, madas, medžioklę, keliones, knygas. Etiketas draudė kalbėti apie pinigus ar apie politiką. Šia tema galėdavo kalbėtis tik vyrai rūkomajame. Čia jie taip pat lošdavo kortomis – statydavo dideles sumas. Daudžgirių dvaro savininkas Aleksandras Bismarkas užstatė savo dvarą ir jį pralošė Aichilemui fon Ropui. Kortų skola buvo garbės reikalas. Dvaras perėjo fon Ropui, o A. Bismarkas nusišovė.

Gidė „baronaitė“ užminė mįslę apie dvaro šokių salėje kabantį Henriko fon Ropo žmonos Joanos portretą, kurį šiandien mes jau galime pamatyti. Kas ne taip portrete? Spėliojome, gal kad nėra papuošalų, kad be skrybėlaitės. Gidė patvirtino mūsų pastebėjimus ir pasakė, kad tokį portretą galėjo matyti tik Joanos vyras. Be papuošalų ir skrybėlaitės moteris būdavo tarsi nuoga.

Buduare kabanti balta suknelė pasirodo buvo tik viršutinė drabužio dalis. Moterys vilkėdavo iki septynių eilių apatinių rūbų. Sverdavo tokie apdarai iki 13 kg.

Nusileidome į cokolinį aukštą, aplankėme parfumerės dirbtuves. Pirmasis parfumeris buvo pakviestas į dvarą valdant Teodorui fon Ropui XIX a. antroje pusėje. Prancūzas Žakas iš Graso kūrė puikius kvepalus ir gražinimosi priemones.

Pakruojo dvaras tituluojamas viena gėlėčiausių vietų Lietuvoje ir netgi Europoje. Jau antrus metus čia organizuojamas gėlių festivalis „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal Viljamo Šekspyro pjesę. Apžiūrėjome įspūdingas gėlių kompozicijas. Manoma, kad čia yra panaudota apie 200 gėlių rūšių. Ryškiaspalviais žiedais pražydo ir žymaus skulptoriaus Martyno Gaubo specialiai festivaliui kurtos skulptūros, dvarą puošiančios jau antrus festivalio metus. Tris valandas vaikščiojome po dvaro teritoriją, apžiūrėjome viską aplinkui, užėjome į veikiančias dirbtuvėles, į Arklių muziejų, daug fotografavomės…

Tai buvo turininga ir įsimintina diena, matėme šitiek neįtikėtinų dalykų vienoje vietoje, buvome pakerėti gėlių magijos.

Janina Badokienė

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here