Ne kartą, kai ieškoma žmonių laisvoms vietoms valdiškose įstaigose užimti, girdėjau politikus kalbant: „geriau jau kvailas, bet savas“.
Ką toks politiko požiūris sako apie jį patį?
Toks „politikas“ veikiausiai bijo būti išduotas. Reiškia – turi karčią gyvenimišką patirtį. Juk žmogus, kuris niekada nesusidūrė su išdavyste, net nesugalvotų tokios beprotystės – priimti nesvarbu ką, nesvarbu kokio išsilavinimo, nesvarbu kokios profesinės patirties. Svarbu „SAVAS“. Nes tai reiškia saugumą. Toks „politikas“ neabejotinai bijo drąsios, ryžtingos ir argumentuotos kitos nuomonės.
– „SAVAS“ niekada nesiginčys ir visuomet pritars viskam, kas bus pasakyta. Reiškia, „politikas“ nėra jau toks geras savo srities žinovas ir nepasitiki savo žiniomis bei gebėjimais valdyti situaciją. Toks „politikas“ greičiausiai, yra garbėtroška ir išpuikėlis, nes „SAVAS“ visuomet jausis skolingas už jam suteiktą „šiltą vietelę“. „Politikas“ visą laiką ieškos žmonių, kurie kitur nelabai tinka ir nėra reikalingi ar dar nesurado savo vietos, nes toks „SAVAS“ dar labiau brangins jam suteiktą vietą ir dar labiau stengsis įtikti jį priėmusiam; nuolat virpins kinkas, kad tik neprarastų „politiko“ pasitikėjimo.
Toks „politikas“ yra pasmerktas pajuokai ir išdavystei. Nes aplink save jis buria bailius, nelaimėlius ir prisitaikėlius, svajojančius vieną dieną tapti „generolais“ ir tik laukiančius, kada kas nors „politiką“ išvers iš posto.
O kaip gi turėtų jaustis „SAVAS“, pasodintas į valdišką vadovaujančio posto kėdę?
Nereikia toli ieškoti. Turime puikius pavyzdžius visai šalia savęs. Ateina naujas „direktorius“, apie vadovavimą išmanantis tik tiek, kad žino žodžius „direktorius“ ir „valdžia“ ir įsivaizduoja, jog jam tai suteikia teisę beatodairiškai įsakinėti, žeminti šalia esančius žmones ir aukštinti save, visiems aiškinant, kad jo dabar turi visi klausyti. Toks „SAVAS“ dėl savo nemokšiško svaidymosi drausminėmis nuobaudomis labai greitai įneša sumaištį, nepasitikėjimą, baimę, sujaukia nusistovėjusią tvarką ir su kvailu pasididžiavimu stebi kaip visi, nieko gero iš baimės nebeveikdami, jo „klauso“.
Toks „SAVAS“ sutiks su bet kokia „politiko“ ar kokio jo patikėtinio primesta nuomone, visaip ją gins, net ir prieštaraudamas savo sąžinei bei moralinėms vertybėms. Jis ieškos visokių būdų kaip įsiteikti „išėdant“ toje įstaigoje iki tol dirbusius žmones ir priimant kitus „SAVUS“. Toks „SAVAS“ bus po keleto metų niekam, išskyrus „politikui“, nebereikalingas, nes jis nemokės nieko daugiau, kaip tik sumaniai patylėti, pritariančiai palinksėti galva ir garsiai nusijuokti tada, kai juoksis arba kokį nors juokelį mestels „politikas“. Visi aplinkiniai supras, kad tai apgailėtina, šnibždėsis tarpusavyje, bet besijuokiančiam taip neatrodys… Iš jo šaipysis, o jam atrodys, kad visi pavydi ir kad nori atimti jo „kėdę“..
Toks „SAVAS“ praranda brangų laiką pataikaudamas ir dirbdamas kažkam, bet tik ne sau. Jis tampa kažkieno tampoma lėle, bet tik ne savo gyvenimo kūrėju. Ar toks žmogus gali būti laimingas? Ne, nes laimė gimsta iš laimės, o vargas iš vargo. Tad, jei toks žmogus vargsta, jis ir toliau vargs. Bet negali gi visi būti laimingi… Reikia kažkam ir vergais būti.
Ką gi gauna visuomenė iš „SAVO“, bet kvailo tarnautojo veiklos?
Protingus, inovatyvius sprendimus, kuriančius visiems geresnį gyvenimą? Ar paskatinimą teikti pasiūlymus, kai aišku, jog jie ir taip nebus tinkamai įgyvendinti? O gal paramą kuriant naujus ar plėtojant jau esamus verslus, kai tam skiriamos lėšos gale metų grąžinamos atgal į biudžetą, nes nesugebama jų tinkamai panaudoti? Gal dalyvauti argumentuotame dialoge su valdžia, kai dalis „SAVŲ“ net protingo, pagrįsto sakinio išlementi negali, o ir nemoka rašyti be klaidų?
Dvasinga tarnystė
Ištrauka iš Aurimo Guogos knygos, „Lengvas būdas atsikratyti priklausomybės pinigams“. „Dvasinga tarnystė – tai tarnavimas kažkam aukščiau, nei tavo kūnas. Kitaip kalbant, tai prasminga auka, kurios taip trūksta mūsų gyvenimuose. O be šios aukos gyvenimas lėkštas ir prėskas. Niekas nedžiugina, visa laimė šuniška. Jauti, kad nyksti vidumi, tačiau nežinai kaip tai sustabdyti. Mėgini sustabdyti leisdamasis į įvairius malonumus – kas išgerti, kas atsijungti prabangiame kurorte, kas pamėginti pakelti savo prestižą brangiu automobiliu ar pasimylint su direktoriumi. Tai tas pats, kas į spąstus įkliuvusios lapės mėginimas iš dantytos geležies išplėšti koją. Kuo labiau stengsiesi, tuo labiau save nualinsi, tuo labiau skaudės. Todėl visi mėginimai leistis į kūniškus malonumus, kad pabėgtum nuo dvasinių skolų – tai ugnies gesinimas benzinu. Telieka vienintelė išeitis, kuri ir yra vienintelis protingas egzistencinis sprendimas – pradėti tarnauti idealams. Pradėti tarnauti tam, kas didesnis už tave patį. Jei jūs valdininkas, tai galite nugyventi didingą gyvenimą tarnaudamas visuomenei. Jei esate namų šeimininkė, tuomet jūsų didžiu idealu gali tapti šeima. Idealas yra tai, kas praauga patį žmogų. Idealas yra platesnis ir aukštesnis, jis pergyvena savo nešiotoją. Pavyzdžiui, jei sąžiningai atliekate savo kaip valstybės tarnautojo pareigas – tai tarnystė dvasingam idealui. Jūsų gyvenimą pradeda valdyti prasmė, o ne noras kažkaip vien pačiam kitų sąskaita pasitenkinti.
