Vienuolyno gatvėje augantys medžiai buvo papuošti itin neįprastai – jų kamienai aprengti spalvingais megztais – nertais apdarais.
Įvairiose pasaulio vietose, menininkai ir rankdarbių kūrėjai siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į viešąsias erdves, nėriniais ir mezginiais, siūlų ir audinių instaliacijomis puošia įvairius statinius, gatves, medžius, transporto priemones (autobusus, dviračius, motociklus), suoliukus, tvoras, telefono būdeles, statulas, akmenis… Viešų objektų apmezgimas – apnėrimas yra laikomas gatvės meno šaka, vadinama labai įvairiai – „verpalų audra“, „bombardavimu siūlais“, „siūlų šturmu“, „partizaniniu mezgimu“, „mezginių grafičiu“. Ši meno rūšis kelia susižavėjimą.
Dukstynos pagrindinė mokykla, kaip ir kitos mokyklos, miesto šventei papuošė keturis medžius. Medis labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime, užaugame, bręstame ir pasenstame matydami aplinkui gamtą, kurioje labiausiai išsiskiria medžių siluetai. Praeityje tikėta, kad medis yra išminties, žinojimo, nemirtingumo šaltinis. Senovės žmonės įžvelgė daugybę medžio ir žmogaus panašumų. Ryški analogija tarp medžio ir žmogaus kūno: šaknys atitinka galvą, šakos – galūnes, kamienas – stuomenį, šerdis – širdį, o lapai ir vaisiai – tai žmogus mintys ir poelgiai.
„Laikas eina per miestą“, žmonės skuba, o medžiai stovi ir skaičiuoja miesto metus, ne visi pastebi kaip keičiasi gamta, medžiai. Nusprendėme medžius „aprengti“ pagal keturis metų laikus: pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Atskleisti kiekvieno metų laiko spalvas, grožį.
Visi su entuziazmu puolėme kurti medžiams aprangos: tėveliai ieškojo namuose siūlų, įvairių medžiagos skiaučių, mokiniai nešė į mokyklą, su dailės mokytoja Zita Dikiene ir technologijų mokytoja Daiva Jablonskiene karpė, pynė, nėrė, mezgė. Padėjo megzti ir pradinių klasių mokytoja Airūna Lapinskienė, bibliotekos vedėja Violeta Markauskienė, 6c klasės mokinio Jono Svirsko mama Vida, 1b klasės mokinio Arno Balžeko mama Kristina. Daug numezgė sesutės Viktorija ir Vitalija Naumovos. Dekoracijas su mokiniais darė ir mokytoja Ramutė Noreikienė. „Aprengti“ ir papuošti medžius padėjo pavaduotoja Edita Usonienė.
Pavasaris
Tas pavasaris.. Jis užburiantis, švelnus, lyg pabučiavimas. Žiedams nedrąsiai prakala pumpurus. Visa, kas gyva, pradeda budintis. Štai saulės spindulėlis, tarsi žaismingas pūkelis skrisdamas palei gyvybę vėl atgaunančią, pageltusią žolę, pabučiuoja iš po žemės belendantį vabalėlį, iš miego pabudina ledų sukaustytą upelį. Kurio čiurlenimas pažadina ant baltos beržo šakos užsimiegojusį drugelį, o tas aplanko seną savo bičiulį – šalpusnį, kuris pramerkęs savo geltonas akeles įkvepia drėgno, pavasario šilumos prisisunkusio oro, kurio, rodos, pilnas visas pasaulis. Juo mėgaujasi ir maži paukšteliai nuoširdžiai giedodami savo giesmeles ruošiasi lizdelius sukti. Viskas atrodo gyva, gražu ir linksma.
Vasara
Vasara savo žalio gymio kūną kiekvieną dieną vis kita suknele puošia : geltona pienių medaus, raudona bijūnų kraujo, žydra mažučių viktorijų, violetine našlaičių, marga širmų jurginų. Mašinos suknelės kraštą purvu aptaškė, skubantys žmonės numynė – tuoj bėga, naują suknelę velkasi, spalvotą rūbą keičia. Taip nori ji pavasariui, o gal rudeniui galvą susukti. Tik pamanykit, tikra koketė!
Ruduo
Ankstyvas rudens rytas, žemė dar įšilusi, o oras po nakties vėsus. Žemė garuoja, dengiasi permatomu rūko nuometu ir, rodos, girdisi, kaip ji alsuoja. Visus tuomet pakeri nesuderinamumo tobulybė: šaltas ir gaivus miško oras ir šiltas vanduo ežere, vandens ratilai pliaukštelėjus žuviai, krintančių lapų šiurenimas, spalvos keičia viena kitą, ką ten spalvos – atspalviai žaidžia ir mirga. Voratinkliai draikosi vėjyje, dideli rasos lašai supasi voratinklyje, ir kvapia iš laukų kūrenami bulvienojai. Rudeniška romantika…
Žiema
Tokia graži žiema, kai baltos snaigės krinta ant susimąsčiusių plačių laukų, jos šoka, veidą bučiuoja. Šarma papuošia medžius. Išvydęs tokį grožį, nustembi, pagautas ekstazės pašoki ir, suplojęs rankomis, sušunki iš džiaugsmo. Žiema graži ir miela, bet kartu atšiauri ir negailestinga. Praeiviai svirduliuoja keistai susitraukę lyg pingvinai. Kaimynai negali užvesti mašinų. O mažas šuniukas juokingai striksi ant trijų kojyčių, kad mažiau sušaltų letenėles. Tokia ta mūsų lietuviška žiema…
Nors lietutis ir kaip stengėsi apgadinti apdarus, bet medžiai vis tiek atrodė šventiškai pasipuošę, žaismingi, džiugino miestiečius ir svečius.
Dukstynos pagrindinė mokykla
