Adventiniuose renginiuose – prisilietimas prie tautos kultūros

Nors advento laikotarpis dar tik įpusėjo, tačiau adventiniai renginiai Ukmergės kultūros centre jau baigėsi. O kas buvo gera, visada malonu prisiminti.

Po gražaus ir informatyvaus pirmojo pasibuvimo lapkričio 27 d. su profesoriumi L. Klimka ir folkloro ansambliu „Dagilėlis“ (vad. J. Martinkutė), pirmadieninis vakaras tiesiog švytėte švytėjo šventiniais karpiniais, atvirukais, angeliukais. Visai gamybai, lipinant sudžiovintas žoleles ant popieriaus, „vadovavo“ tautodailininkė Laima Dzigaitė. Vaikai iš įvairių miesto mokyklų pasigamino atvirutes su kalėdinio vainikėlio, bei žiemos motyvais, šventinius „liktorėlius“ su saulutėmis languose, kiekvienas išsikirpo po angeliuką. Dovilės Čivaitės iškirpti angelėliai buvo net su „plunksnomis“, o ypač puošniai atrodė ant atvirukų užklijuoti kalėdinių eglučių karpiniai. Vašeliu nerti angelėlius mokė dvi meistrės Veronika Raulinaitienė ir Rasa Laskauskienė. Atrodytų, nėriniai turėtų būti bent jau panašūs, bet iš tiesų abiejų meistrių kūrinėliai buvo tokie skirtingi ir tuo pačiu labai gražūs, o susirinkę mergaitės taip atidžiai ir susikaupę darbavosi, kad vakaro pavadinimas taip ir plazdėjo ore: „Pabeldė angelas į tavo širdį“. Veprių folkloro ansamblis „Geldutė“ (vad. A. Uselienė) savo dainomis, pasakojimais ir žaidimais su riešutais puikiai įsikomponavo į bendrą nuotaiką.

Antradienio popietė Kultūros centre pakvipo vasara, vašku ir nuostabiais Deltuvos filialo vedėjos Daivos Stimburienės pasakojimais apie bitutes, jų gyvenimą. Susirinkę Šilo, Senamiesčio mokyklų mokinukai sprendė kryžiažodžius, atsakinėjo į klausimėlius: kodėl tokia vaško spalva, kiek kilometrų nuskrenda bitutė ir t.t. Pasirodo seniau žvakes liedavo tik vyrai, tai labai kruopštus ir primityvus darbas, pasakojo Daiva. Kitoje salėje R. Laskauskienė demonstravo sodo vėrimo pradžiamokslį. Visi susirinkusieji moksleiviai namo parsinešė po mažą sodo dalelytę – rombą. Atrodytų, kad tai labai paprastą, bet daugeliui prireikė didelio kruopštumo ir net meistrės pagalbos. Deltuvos folkloro ansamblis „Armona“ (vad. L. Lenčickienė) išeinančius palydėjo adventui būdingomis dainomis ir žaidimais.

Trečiadienį Krikštėnų filialo darbuotojos Janina Svetlikauskienė, Dalia Banišauskaitė, Stela Banišauskienė į Ukmergės kultūros centrą atsigabeno audimo stakles, verpimo ratelį, linų šukavimo ir minimo priemones bei demonstravo darbus. Didžiausio susidomėjimo sulaukė minimas, čia savo jėgas bandė ir suaugę, ir vaikai. Birutė Gelumbeckienė iš Šventupės filialo visas kėdes nuklojo gražiausiais raštais išmargintomis drobėmis, kapomis, rankšluosčiais ir kitais audiniais ir pasiraičius rankoves kočiojo (lygino), tuo pačiu demonstruodama ir mokydama susidomėjusias mergaites šio darbo subtilybių. Laičių ir Užupio mokyklų mokinukai susipažino su visu „Lino keliu“, sunkiausiais ir tuo pačiu svarbiausiais darbais, kurių gausybės net velnias sakmėse neišklauso, nesulaukęs pasakojimo pabaigos sprunka šalin, o jau ką kalbėti apie moteriškes, kurios didesnę  tų darbų dalį nudirdavo. Folkloro ansamblis „Pyniava“ (vad. V. Mulevičiūtė-Sabaliauskienė) ir ratelius šoko imituojančius žiemos darbus, ir dainas dainavo apie sunkią mergelės ir bernelio dalią. Juozo Stunžėno papasakotas nutikimas apie kipšiuką Kopūstinį vaikučius net ir vidury dienos privertė susigūžti ir nebesūpuot kojų.

Ketvirtadienio vakaras skambėjo nuostabiomis Veronikos Povilionienės atliekamų dainų  melodijomis. Pirmiausia žiūrėjome ir klausėmės jų filme „Imu jūsų duoną“ ( rež. H. Šablevičius) įsigyvendami į visą lietuviškų kalendorinių metų ciklą, visas kalendorines šventes. O pasibaigus filmui, tarsi net ir nepasibaigus, prasitęsė, Veronikai dainuojant adventines dainas, sekant pasaką ir garsiai mąstant apie adventinio laikotarpio svarbą. „Šis laikotarpis ne blizgesio, bet apmastymų, ramybės ir gerumo laikotarpis. Tai priklauso tik nuo mūsų“ sakė žymiausia liaudies dainų atlikėja. O prisiminta Norberto Vėliaus mintis, kad advento laiku tarp žemės ir dangaus nusitiesia sidabrinis tiltas, kuriuo į žemę sugrįžta  mirusiųjų vėlelės, ne vienam sukėlė savotiška graudulį. Juk iš tiesų viskas labai trapu ir laikina. Juk ir mes kada nors tuo tiltu sugrįšime.

Penktadienio popietė nusispalvino įvairiaspalvių aukštaitiškų pintinių juostų siūlais ir spalvomis. Iš Kauno atvykusi tautinio paveldo produkto meistrė Asta Vandytė papasakojo susirinkusiems mokinukams ir suaugusiems, kokios svarbios juostos buvo mūsų protėvių gyvenime, kur dažniausiai buvo naudojamos, kokiais būdais jos buvo audžiamos, pinamos, vejamos. Kokie yra pintinių juostų pynimo būdai. Ir pasiūlė pasimokyti susirinkusioms moterims nusipinti juostą milinio kryžinio pynimo būdu. Šalia stovintys vidiškiečiai vyrai tik skėsčiojo rankomis, o moteriškės susikaupę, atidžiai dėliojo siūlelį prie siūlelio ir suko juos tarp pirštų. Kadangi į edukacinę pamokėlę buvo atvykę ir pirmokėliai iš Laičių mokyklos, tai meistrė vaikus pamokė susipinti virvutę dviem būdais: „mazgeliais“ ir „kasyte“. Nepaprasto kruopštumo ir akylumo reikalaujantis užsiėmimas visus labai uždegė, o valanda pralėkė, rodos, akimirksniu. Vidiškių folkloro ansamblio „Ulyčia“ (vad. St. Navickienė) dainininkės net ir pačios buvo užsimiršę besinarpliodamos siūluose, tačiau pasibaigus pamokėlei, pynė dainų ir rateliukų „pynes“.

Gausiausias Ukmergės rajone Sližių vaikų ir suaugusiųjų ansamblis „Siemanys“ (vad. St. Novikienė) pradėjo paskutinę adventinių vakarų popietę. Kadangi „Ir ko, vilkeli, tavo akelės žiba…“ vyko kartu su sveiko maisto švente „Advento stalas“, tai galima būtų abu šiuos renginius pavadinti „Priešadventinis saldaturgis“, buvo visko, ko tik reikia ir šventėms, ir turgui, ir stalui.  Varžėsi šeimininkės prisistatydamos, varžėsi valgius demonstruodamos, varžėsi ir žiūrovai tuos valgius degustuodami, o adventines dainas dainuodami ir žaidimus žaisdami ansamblio dalyviai neleido per daug nutolti nuo adventinės ramybės. Pabaigoje kolektyvo vadovės pradėta giesmė „Sveikas, Jėzau, gimusis“ privertė visus atsistoti ir giedant kartu su kolektyvu, vėl sugražinti subtilią adventinę nuotaiką.

Gali būti, kad daugeliui pasirodys, jog tai tik menka smulkmena, šių dienų kontekste, bet norisi tikėtis, tuo pačiu, padėjusi daugeliui dalyvių užsimiršti, su smagesne nuotaiką laukti  švenčių. O gal ir  išradingiau pasipuošti namus.

Dar kartą dėkojame patiems didžiausiems ir nuoširdžiausiems šių renginių rėmėjams: kultūros darbuotojams – Valei Karaliūnienei, Rasai Šimonienei, Janinai Giedraitienei, Laimai Dzigaitei, ūkininkei Genutei Sakalauskienei, bitininkui Vytautui Markauskui, visiems folkloro ansamblių dalyviams, mokytojams, pamokėlių vadovams, atvėrusiems savo meno gelmes, visai rajono žiniasklaidai, ir visiems prisidėjusiems ir padėjusiems. Su jūsų pagalba pabandėme atsisukti į tikrąsias vertybes, į „senolių laikų“ dvasinę kultūrą ir mums visiems pasisekė. Šviesių ir gražių jums švenčių.