Straipsnyje „Žodžio laisvė demokratinėje valstybėje. Ar galime ja naudotis Ukmergėje?“ rašiau apie tai, jog viena iš valdančiosios koalicijos partijų nemokėjo už jai panaudos sutartimi skirtas patalpas, bet naudojosi savivaldybės lėšomis tol, kol respublikinė spauda nepradėjo tuo domėtis. Po to greitai viską susitvarkė.
1. Valstiečiai liaudininkai sutartį dėl patalpų valymo, šildymo ir karšto vandens sistemų prieżiūros bei komunalinių mokesčių mokėjimo su „Ukmergės butų ūkis“ turėjo pasirašyti 2009-04-01, kai įsikėlė į jai suteiktas patalpas. Tačiau vis delsė ir delsė…
2. Kol valstiečiai delsė pasirašyti sutartį, visus mokesčius uż valstiečiams liaudininkams skirtų patalpų išlaikymą tuo metu mokėjo savivaldybė, kadangi šios partijos užimtos patalpos buvo įtrauktos į neišnuomuotų patalpų sąrašą, o už jų priežiūrą „Ukmergės butų ūkiui“ mokėjo savivaldybė. Šį faktą dar 2009 m. liepos mėnesį patvirtino „Ukmergės butų ūkio“ direktoriaus pavaduotojas.
3. Kol valstiečiai delsė pasirašyti sutartį, jų patalpose keletą mėnesių sėkmingai dirbo UAB „Baltukmės statyba“ remonuotadama partijos būstinę. Štai nuotraukos, darytos liepos mėn.
Jau antrą mėnesį Ukmergės valstiečiams liaudininkams skirtose patalpose darbuojasi bendrovės „Baltukmės statyba” darbininkai. Nuotrauka daryta 2009 07 14
4. Pirmąją įmoką už komunalinius ir kitus mokesčius valstiečiai patys susimokėjo tik rugsėjo mėnesį (atsiskaityta už rugpjūčio ir rugsėjo mėn. suteiktas paslaugas).
Iškilus informacijai viešumon, sutartis su Ukmergės butų ūkiu buvo pasirašyta 2009-04-01 data, o pinigai už keturis mėnesius (balandžio, gegužės, birželio ir liepos) buvo grąžinti savivaldybei. Tokiu atveju būtų naudinga Ukmergės visuomenei paviešinti savivaldybės administracijos raštą, kuris, anot Ekonomikos, biudžeto ir verslo plėtros komiteto pirmininkės, patvirtina, kad „valstiečiams liaudininkams nuomojant patalpas, savivaldybė komunalinių mokesčių nemokėjo“. Nes niekaip neaišku, kodėl visos kitos nevyriausybinės organizacijos, įsikėlę į šį pastatą, komunalinius ir kt. mokesčius mokėjo Ukmergės butų ūkiui, o Valstiečių partija už keturis mėnesius atsiskaitė savivaldybei.
{dybanners}33{/dybanners}
Gražus sutapimas, kad tos pačios dienos Gimtojoje žemėje STT vyr. specialistė A. Martinkėnienė sako: „Daugelis korupciją supranta kaip kyšininkavimą, tačiau jos sąvoka daug platesnė: tai ir piktnaudžiavimas tarnybiniais įgaliojimais, neteisėtas visuomeninių lėšų pasisavinimas, giminių ir bičiulių protegavimas…“ Visiškai pritariu šiai pareigūnei, jog „korupcijos lygis Lietuvoje sumažės tik tuomet, kai tam nepakanti taps visa visuomenė“.
Visai netikėtas faktas – Ukmergėje yra viena privilegijuota organizacija!
Tikrinant šiuos faktus, paaiškėjo naujų detalių dėl Valstiečių liaudininkų partijos patalpų. Pasirodo, kad iki 2009 m. kovo mėn. pabaigos puikiai suremontuotomis, pačiame miesto centre esančiomis buvusio Ukmergės verslo informacijos centro patalpomis, kai tiek daug nevyriausybinių organizacijų neturėjo kur prisiglausti, naudojosi ne bet kas kitas, bet Valstiečių liaudininkų partija. Kažkodėl ji turi pirmumo teisę prieš visas kitas nevyriausybines Ukmergės organizacijas. Kas galėtų paaiškinti iš kur Valstiečių liaudininkų partija Ukmergėje gauna tokias privilegijas?
Pabaigai pateikiu vieną netrukus išeisiančios knygos „Lengvas būdas atsikratyti priklausomybės pinigams“ pastraipą „NEŠTI“: „Norint suprasti aukštą valdininkų korupcijos lygį reiktų turėti omenyje, jog daugelis jų dabar jau solidaus amžiaus vyrai, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo okupuotoje šalyje. Jų vertybinė sistema susiformavo vyraujant kitokiam gyvenimo būdui. O kokia tendencija vyravo tuo metu bet kurioje darbovietėje? Vyresnio amžiaus žmonės prisimins puikiai pažįstamą žodį „nešti“. Jaunesniąjai kartai paaiškinsime, jog šis žodis reiškia tiesiog vogti iš savo darbovietės. Tačiau tas vogimas buvo suprantamas visai kita prasme, tai praktiškai buvo vos ne privalomas ritualas. Visi viską „nešė“.
Dirbantys mėsos perdirbimo įmonėse „nešė“ dešras, dirbantys plytų fabrike „nešė“ plytas, dirbantys duonos kepykloje „nešė“ batonus ir t.t. Apie „nešimą“ būdavo kalbama su tikru azartu ir gera nuotaika. Buvo pavydima tiems, kurie dirbo darbuose, kuriuose buvo galima „nešti“ daugiau ir užjautė tuos, kurie neturėjo ką „išnešti“ iš savo darbo. Tai buvo tam tikra patriotiškumo išraiška, nes mes įsivaizdavome, jog nešame iš okupantų. Mes lietuviai „nešame“ viską iš gamyklų, kurių statybas organizuoja Partija ir „verčia“ mus jose dirbti. Niekaip kitaip pasipriešinti negalime, todėl bent jau „nešime“. Pro visas spragas tvorose, sunkvežimiais ir visais kitais įmanomais būdais. Tai buvo savotiška pasyvi pasipriešinimo forma.
Deja, šiandien situacija nedaug pasikeitė. Valdininkai ir toliau „neša“ ir visais įmanomais būdais. Ir nors objektyvios priežastys pasikeitė, tačiau emocija liko. Jei žmogaus jaučia, kad gyvenimas jam neteisingas, jog jis puolamas, nesijaučia laisvas viduje, turi didelį nesaugumo jausmą, neturi jokių įgūdžių, kad galėtų dirbti kitokį nei valstybinį „nešimo“ darbą ir žino, kad jo niekas kitas nesamdytų, tai natūralu, kad jis toliau „neša“. Jam sunku atsisakyti „nešimo“, nes jis yra nuo jo priklausomas. Ir reikia suprasti dar vieną dalyką, jei žmogus nekontroliuoja savo emocijų, jo kaip žmogaus branda minimali, o vertinant pagal naudą visuomenei jis pridaro jai daugiau žalos nei naudos.
Reikia suprasti vieną dalyką, jog valdininkas savo naujame, už mūsų pinigus nupirktame džipe yra lygiavertis girtam valkatai stotelėje. Nesvarbu, kad vienas vilki kostiumą, o kitas nesiprausė pusę metų. Juos abu valdo priklausomybės, abu joms negali atsispirti ir abu neneša jokios naudos visuomenei.“
