Kiekvienas žmogus turi savyje talento gyslelę. Dažnai žmogus savo talentą, pomėgį slepia, o gal mes per mažai domimės ir pavėluotai sužinome apie tai. Eilę metų sirpintas burbulas, tačiau vieną dieną persipildęs sprogsta. Matyt tam atėjo laikas.
Pirmą kartą apie Genoefos poeziją išgirdome 2010 metais. Nuo to laiko prabėgo penkeri metai. Autorė išleido net penkias knygas.
Bėga dienos, skuba metai, keičiasi metų laikai, o su jais keičiamės mes, keičiasi ir mūs veidai. Metais vieneriais pasenome, veidą papuošė raukšlė, sidabras į plaukus subiro, bet mintis mūsų gaji. Brandos metai – ne kliūtis. Ir jokia čia paslaptis. Mintys dar labiau subrendę, lyg šaltinio versmė ištrykšta baltame popieriuje.
Tad sutikite šiandien subrandintą, ištisą minčių lobyną, mūsų Genoefą ir jos „Ties Šventosios upės vingiu” knygą.
Genoefa beveik 35 metus gyvena Šventupėje. Čia ji pažįsta gyvenančius žmones, mato kaip keičiasi Šventupės gyvenvietė, gamta, ji yra Šventupės bendruomenės narė. Kartu su bendruomene padeda grąžinti Šventupės aplinką. Čia susirado draugių, bendraminčių ir sueiliavo savo eilėraštyje „Šventupietės“. Eilėse „Baladė kaimo gyvenimas“ aprašo paprastą kaimo žmogų, jo pomėgius. Posmais apipynė savo bendradarbius melioratorius, įmonę, kurioje ji dirba beveik 35 metus. Jau kitais metais UAB „Ukmergės Melioracija“ švęs savo 60 – ties metų jubiliejų.
Klausėmės Genoefos skaitomos ištraukos iš poemos „Mes melioratoriai“:
„Murzini, purvini, kaip velniukai, akys blizga – tik dantys balti,
Remontuodami techniką tokie būna berniukai – atpažinti tu juos vos gali.
Tai ne negrai – tai mūs darbininkai, jie nesirenka rūbų puošnių,
Pasiėmę didelį raktą suka, traktoriaus dantytus, drūtus vikšrus.
Melioratoriau mielas, tu pareini sušalęs nuo žvarbaus šiaurės vėjo,
Darganotą dienelę, apkabinti tave norisi po dienos darbų,
Nusišypsoti, sušildyti tave skubu, apglėbti angelo sparnu,
Kad būtų saugu, išgydyti sielos žaizdas, plaktuko numuštus nagus,
Juk aš kaip ir tu – toks pats žmogus.
Su tavimi dalinuos darbus ir rūpesčius,
Duonos kąsniu iš to paties aruodo“…
Keletą šiltų ir prasmingų žodžių Genoefai tarė buvusi bendradarbė Birutė.
Genoefa vaizdžiai sueiliuoja savo knygelėje žaliaakę Šventupę, Šventosios upės vingį ir paslapčių kupiną Komaro dvarą. Ji mums ir išsakė savas mintis.
Daug metų Genoefa gyvena mūsų sodžiuje, jos kitaip ir nepavadinsi – sodžiaus mergaite. Kviečiame „Šventerečius“ kolektyvą ir jo vadovą Kazimierą Šermukšnį, o taip pat ir knygos autorę į sceną. Skambės daina „Sodžiaus mergaitė“.
Nusidriekė pavasario šuoras. Vyturio giesmė grumstelį glosto, skruzdėlė žiponą klosto, ją išgirdęs rugių laukas želmenėlius gležnus šaukia. Ak, pavasari, kodėl toks vėlyvas, nejaugi mus visus pamiršai? Žemė sugeria dangaus rankų šilumą, širdies gerumą paskleidžia nemačia. Apie pavasarį mums skaitė Kazimieras. „Ir jis atėjo [Pavasaris]“.
Autorės knygelėje rasime proginių eilių, skirtų konkrečiam žmogui, sveikinimų, o taip pat eilių vaikams. „Kosmonautai“, „Gėlės mamytei“, „Duona“ ir kiti.
Pavasarį prasideda žemės darbai. Daugelis šventupiečių turi šalia gyvenvietės po nedidelį sklypelį žemės. Taip vadinamą kolektyvinį sodą. Ir mūsų Genoefa turi Liūnelių kaime sodą. Na, o ką augins Genoefa savo sode? Lai ji mums pati ir pasako. Genoefa „Aš pasėjau pupą“.
Kalbėjo Ukmergės literatė Janina Audzijonienė. Linkėjo autorei visokeriopos sėkmės kūryboje.
Gegužy šventupiečiai po dienos darbų, vakarais renkasi į Komaro dvarą „majavon“. Skaito maldas, gieda giesmes. Skambėjo daina „Gegužės vakare“ ją atliko „Šventerečius“ kolektyvas.
Puiku, kai žmogus turi svajonių. Nori savo svajones įgyvendinti. Ne viskas rožėmis klojasi. Reikia ir darbo daug įdėti, kad svajonės pildytųsi. Mūsų Genoefa irgi turi svajonę. Įdomu, kokia gi jos svajonė? Genoefa „Aš turiu svajonę“.
Na, o Kazimieras nori paneigti Genoefos svajonę. Sako, kad jos – banali svajonė. Yra kaip yra. Dėl skonio nesiginčijama. Kazimieras „Banali svajonė“.
Žodis suteikiamas Šventupės bendruomenės poezijos mėgėjų klubo „Į kitą krantą“ literatėms. Kalbėjo Birutė Stundienė. Ji džiaugiasi, kad nepamirštame lietuviško žodžio ir neleidžiame laiko dykai, bet kuriame ir kartu tobulėjame.
„ Jaunystė – tai bundantis rytas, svaiginanti kaip sapnai, jaunystė – skardus tavo juokas, ką šiandien pasauly matai. Jaunystė – tau žydinčios pievos, lakštingalos skambi daina, jaunystė – tau kartą tik duota, ji daugiau nebegrįš niekada“…
Ak, jaunyste, tu mus neramioji, lyg gulbė balta sparnais plasnoji. Mes išaugome iš pasakų vizijų. Širdyje dega vilties ugnelė, po langais skamba gitaros serenada. Jaunystė tarytum viesulais plasnoja. Genoefa „Jaunystė viesulais plasnoja“.
Genoefa parašė eilėraštį „Žemčiūgų karoliai“, o Eglė Staniūnaitė sukūrė muziką. Pasiklausykime Eglės atliekamos dainos „Žemčiūgų karoliai“.
„Iš dulkės užgimęs pasaulin – čia žydi sodai, šviečia saulė, motinos įsčiose godotas, tu Visagalio dovanotas. Žmogum gimei ir žemei pėdsaką tu palikai, tu išėjai ir vėl dulke tu pavirtai“.
Gyvybės daigas iš žemės tįsta nuplovęs veidą švelnia rasa. Ir mes kaip tie daigai, kaip medžiai prigijame šioje šventoje Marijos žemėje. Genoefa „Iš nebūties“.
„Ak, jūs moterys, akys gerumo ir nerimo blykstės, pilnatvės ir vienatvės šypsnis, mūsų padraikų minčių skaitiklis“ taip mąsto Kazimieras. Tegul jis mums ir paskaitys apie moters akis, ką juose jis įžiūri. Kazimieras „Moters akys“.
Tu – gyvybės daigas žydėjimo sulaukus, mes tavo įsčiose užgimę. Tavo delnuos pražydę ir tavoj širdy. Gyvenimo vėjai tau skruostus nublyškino. Gyvenimo krušos sidabru papuošė tavo plaukus. Blakstienas suvilgino džiaugsmo ir skausmo ašara.
Genoefa „Motinos ašara“.
Motinos širdis plati tarytum jūra ir kaip ąžuolas tvirta. Motinos širdis liūdna, kai nesiseka vaikams. Kai jie ieškodami laimės išsibarsto po svečias šalis. Motinai skauda širdį, kai nesulaukia mūsų grįžtančių. Motinos širdis tai džiaugias, tai liūdi. Mums padainuos dainą apie „Senelę“ Genadijus.
Emilija sugalvojo viktoriną apie mūsų poetę ir jos poeziją, kurią sudarė net 20 klausimų.
1. Kokiame rajone gimė Genutė“? 2. Kiek metų turėjo, kai parašė pirmą eilėraštį? 3. Kur sutiko savo gyvenimo meilę? 4. Kuriais metais išleido net dvi savo knygas? 5. Kaip vadinasi knyga ir koks eilėraštis, skaitau ištrauką:
„Balta žuvėdra virš bangų,
O tu, su ievos kostiumu.
Išdraikė vėjas tavo plaukus,
Pridengia tik baltas krūtis,
Skubi į krantą išsimaudžius,
Kol dar nevaikšto joks žaltys.
Galingos sielos vengia aistrų,
Nors nuo meilės yra visokių vaistų,
Bet nėra iš jų patikimų“… – knyga „Mažoji Išpažintis“, eilėraštis „Undinė besarmatė“.
6. Kokia leidykla išleido visas 5 autorės knygas? 7. Kaip vadinasi knyga, kurią Genoefa paskyrė a. a. vyro Gedimino atminimui? 8. Kuri poetė, savo karpiniu apipavidalino jos pirmą knygą? 9. Kokia Genutės specialybė? 10. Koks knygos pavadinimas ant kurios viršelio išspausdinti šie žodžiai:
„Kai ištirps sniego pleikės beržyne,
Šventojoj išplauks paskutiniai ledai,
Vėl suoš gelsvos liepų alėjos,
Smuiko stygas pravirkdys klevai“…
11. Kokia Genutės tautybė? 12. Kas Genutė pagal Zodiako ženklą? 13. Koks gyvūnas daugiausia minimas jos poezijoj? 14. Kokių gėlių daugiausi augina savo namuose?
15. Kiek iš viso išleista jos eilėraščių? 16. Kokia yra daina ir Genutės knyga tuo pačiu pavadinimu? 17. Kokį gėrimą dievina Genutė? 18. Kelintais metais kandidatavo Ukmergės rajono savivaldybės rinkimuose? 19. Ką pasėjo sode ir savo eilėraštyje?
20. Iš kurios knygos šie žodžiai:
„Ir vėl gegužis pasipuošė žiedais,
Raiba gegutė šile kukuoja
Mūsų metus matyt skaičiuoja.
Net žiogas pievoj tarp žiedų,
Jai pritaria su smuikeliu.
Ir tylus vakaras be vėjo,
Tik uodai zyzia pakrūmėje“…
Šiandien Genoefa nori mums kažką prisipažinti. Paklausykime ką ji mums pasakys. Genoefa „Aš esu lietuvė“.
Savo knygose autorė daug eilių skiria Tėvynei, gimtai šaliai. Ir šioje knygoje rasime eilių Lietuvai. „Atgimimas“, „Laisvę Lietuvai“, „Milžinų kapai“.
Ji rašo: „Brangi mana šalis alsuoja, kur žydi mėlyni linai banguoja, lyg alsavimas, lyg plakimas širdies, soduos žiedai pavasariu kliedės“…
Kazimieras „Mano brangi Tėvynė“.
Pavasarį parskridę gandrai aplanko ne vieno iš mūsų kiemą. Gandras mūsų nacionalinis paukštis. Kartais gandrai nenori palikti savo gimtų lizdų ir lieka žiemoti Lietuvoje. Visi laukiame gandrų su nekantrumu. Juk tai – nuostabu. Tai toks neapsakomas jausmas, kai
maža gležna būtybė krykštauja ant motinos rankų. Vaikai – žemės žiedai. Vaikai – tai mūsų ateitis. Audėjėlės – šokėjėlės ir artojėliai – kareivėliai. Genoefa „Palaiminti protėvių“.
Mums Tėvynė – brangi kaip ir motina. Daug dainų parašyta ir sudainuota apie Lietuvą Tėvynę, Baltijos jūrą, jos gintarinius krantus. Skambėjo daina „Kur gintarais nusėtas marių krantas“ kurią dainavo „Šventerečiaus“ kolektyvas.
Mūsų poetė rašo ne tik eiles, bet kuria ir dainas. Jau anksčiau girdėjote jos sukurtas dainas, per knygų pristatymus ir dar girdėsite. Šioje knygoje net keturios dainos. Viena jų „Mergelė lepūnėlė“. Tik – neaišku, kodėl jinai nori užmiršti tas tyliąsias naktis. Šiandieną Genoefa mums skaitė parašytą romansą „Užmiršk tylias naktis“.
Su pavasariu ir meilė ateina į širdį. Apie meilę autorė kalba eilėraščiuose: „Ar atmeni brangus“?, „Alkana širdis“, „Meilės elegija“.
„Kaip sulaikyt tą jauną širdį? Jeigu ji lyg paukštė skraji. Pavasario tolių šaukimą girdi, o gal tai tu, ją šauki?“… Kazimieras „Meilės žaisme“.
Autorė nelinkusi daugžodžiauti apie meilę. Ji sako, kad pirma reik turėti ką mylėti ir kas mylėtų, bet jeigu ta meilė – be atsako? Nors apie meilę ir nemažai posmų parašiusi, Genoefa meilės tematiką renkasi atsargiai. Šios eilutės iš autorės posmo:
„Mane užbūrė tavo akys spindėjo dieviška šviesa, aš ir juose galiu nuskęsti kaip ežere tam giliame“…
O kokios buvo akys ir naktys prie Šventosios, te pasako Genoefa „Buvo naktys“.
Emilija sugalvojo aprašyti apie Genutės meiles:
„Čirškia žvirbliai, šunes loja, skleidžiasi diena graži,
O aš stoviu ir galvoju, vai kodėl esi viena?
Parymau ant grėblio koto, subraškėjo jis širdy.
Nebereikia man bagoto, gausiu pensiją pati.
Saulė leidžias užu miško, pažiūrėki, kaip smagu.
Nebereikia man ratuoto, nes pati dar paeinu.
Palei sieną, po palangę, kapstos vištos pamaži.
Gražaus diedo man nereikia, nes pati esu graži.
Neliūdžiu bet kokiu oru, moku džiaugtis dievaži
Ir poeto nebenoriu, moku kurt eiles pati.
Čirška žvirbliai, šunes loja, skleidžiasi diena graži,
O aš stoviu ir galvoju, tai kodėl viena esi“?
Vyrai, jūs tik pažvelkit, atsipalaiduokit, dora, rami, drąsi, kaip M. M.
Jūs pažiūrėkit į jos išvaizdą, valgo nedaug ir suknelei nedaug reiks, gero pusmetrio užteks.
Mieli giminės, jūs pagalvokit, susimilkit, jei nieko nedarysit, ateina miesto šventė, bus kermošius, į Ukmergę važiuosima, jeigu jos neparduosima, tai padovanosima. Ir daugiau nematysit jūs Genutės. Nebus nei šventės, nei knygų išleistų, nebegirdėsit jos skardaus juoko, nei skambių dainų.
Šilumos ir meilės lašo reik gamtai ir žmogui, kad nevirstų stagarais, žydėtų laukai ir sodai.
Meilė būna visokia: spalvota, miglota, platoniška, išgalvota. Meilė laiminga ir sudaužyta. Mums dainavo Genadijus ir Daiva. Dėkojame jiems už smagią dainą.
Mes kiekvienas kasdien nors netiesiogiai, bet politikuojam. Mūsų Genoefa irgi domisi politika. Jos kiekvienoje knygoje randame eilių politikos tema. Šiemet buvo pirmi tiesioginiai mero rinkimai. Rinkome delegatus į rajono tarybą.
Dažnai politikų pažadai ir lieka tik pažadais iki sekančių rinkimų. Knygoje rasite sueiliuotus politikams posmus „Kiškis ir politika“, „Stiprybės šalie gimta“.
Genoefa – profsąjungos narė. Ji Ukmergės rajono profesinių sąjungų bendrijos revizijos komisijos pirmininkė. Dalyvauja profsąjungų susirinkimuose, seminaruose ir kituose profsąjungų renginiuose. Praeitais metais buvo išrinkta delegate į Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų 7 – tą suvažiavimą.
Ukmergės rajono žemės ūkio darbuotojų profesinė sąjunga neseniai šventė 50 – metų jubiliejų. Jos knygelėje yra ir profsąjungiečiams skirtų eilėraščių. „Analizė“, „Demokratija“.
Mūsų poetę pasveikino Vidiškių seniūnijos seniūnas Virgilijus Štaras. Džiaugėsi, kad poetė daug posmų skiria savo kraštui – Šventupei. Išsako gražius ir prasmingus žodžius.
Žmogus atėjęs į šį pasaulį atsineša savo likimą, tačiau mes nė vienas nežinome savo likimo. Kokį likimą Dievas mums skyrė. Kartais pykstame, keikiame savo likimą. Gyvendami Šventupėj mes matome koks likimas yra vieno ar kito kaimyno, savo artimo. Genoefos irgi nelepino likimas. Nuo likimo nepabėgsi. Genoefa šiandieną nekeikia savo likimo, bet dėkoja likimui. Genoefa „Likime dėkoju“.
Autorę pasveikino sesuo Henrika savo pačios sukurtu eilėraščiu, kadangi vaikystėje ir pati turėjo pomėgį kurti eiles.
Linkėjo: „būti savimi, siekti aukštumų ir garsinti žmoniją lūpomis, ir širdimi. Rašyt, dainuot, džiuginti visus, nes tu esi vienintelė pas mus“.
Patys nekalčiausi metai – tai vaikystės metai. Ne veltui sakoma nerūpestinga vaikystė. Visi statėme smėlio pilis, gaudėme pievose margus drugelius. Ant smilgos vėrėme šile kvapnias žemuoges. Gaila, kad ji greitai baigiasi. Genoefa šiandieną nori basa įbristi į vaikystę. Genoefa „Basakojė vaikystė“.
Basakojė vaikystė parugėm nuskardeno, rudenėlis į langus barbena. Berželiai auksinius lapelius sėja, pažvelk į dangų jau rudenėja. Paukščiai klykdami kyla į dangų, ruduo atėjęs ima šokt tango.
„Nemanykit, kad jau pavargau, kad jau išsisėmė raidžių lobynas,
Ties Šventosios upės vingiu gyslą užčiuopiau…
Ten kur trykšta sidabro šaltinis, kol širdyje rusena ugnelė,
Mintis kibirkšties žiežirbas skelia, o šaltinio versmėj tiškę žodžiai…
Gal kai kam rodos ir kandžiai, neįkainuojami pinigine faktūra,
Kadais pamiršti kaip makulatūra. Šiandien jie posmais į knygas sugulę,
Matyt, taip lemta buvo Dievulio“.
Šventupės kolektyvas „Šventerečius“ vadovaujamas Kazimiero Šermukšnio sveikino knygos autorę, o taip pat ir Šventupės bendruomenės pirmininkas perdavė jai gražius linkėjimus ir dovanas, kadangi pats atvykti negalėjo. Netikėtai parklupdė liga. Šį renginį užbaigėme daina „Senam parke“.
Autorė nuoširdžiai dėkoja rėmėjams prisidėjusiems prie šios knygos išleidimo.
Sesei Henrikai Tolivaišienei, dukterėčios Linos Godliauskienės šeimai, Emilijai Vėbrienei, Jonui Levuliui, Vidmantui Pratapui, UAB „Ukmergės Statybos“ profsąjungos pirmininkei Genovaitei Dalinkevičienei, Ukmergės rajono profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkui Vincentui Banikoniui, UAB „Ukmergės Melioracija“ profsąjungos pirmininkui Jeronimui Mulevičiui.
Knygos korektorei Loretai Pekarskienei, Už knygos viršelio nuotrauką Irenai Purlienei. Nuoširdų ačiū taria Jasiuliškių socialinės globos namų kolektyvui „Melodija“ ir jų vadovei Daivai Šermukšnienei.
Dėkoja Kazimierui Šermukšniui ir jo kolektyvui „Šventerečius“ už skambius romansus. Taip pat giminėms, kolegėms, kaimynams, visiems, kas nepagailėjo savo brangaus laiko ir atvyko pasidžiaugti, praleisti laiką kartu.
„ŠVENTEREČIAUS“ KOLEKTYVO NARĖ IRENA PURLIENĖ
Nuotraukos Jadzės Mažuolienės
