Aktorius, režisierius ir žurnalistas Kęstutis Marčiulynas planavo dieną praleisti Sližiuose pas draugus Arūną Kulikauską ir Oksaną Judakovą, tačiau tai sužinoję sutarėme, kad šiek tiek laiko jis skirs ir mums – Sližių gyventojams. Susitikimas su juo praėjo – lyg monospektaklis…
Kęstutis Marčiulynas (g. 1961) – žurnalistas, Kauno pantomimos teatro aktorius ir režisierius. Pirmasis lietuvis, tapęs dzen vienuoliu, gavo vardą Bo Haeng, daugiau kaip 16 metų gyvena ir praktikuoja įvairiuose Pietų Korėjos vienuolynuose.
„Esu Korėjoje jau 16 metų. Tai gana uždara šalis. Kai atvykau, rezidentų užsieniečių buvo apie 800 000, dabar gal 2 milijonai… Šalyje gyvena apie 60 milijonų žmonių, kurie labai gerbia vyresnio amžiaus žmones ir tėvus. Nusikaltimai, jaunimo šėlionės – labai reti įvykiai, nes jauną žmogų gali sudrausminti bet kuris vyresnio amžiaus žmogus. Ten būdamas jaučiuosi tarsi didelėje šeimoje, kur kiekvienas supranta visiems galiojantį bendravimo etiketą. Pietų Korėjoje vidurinės mokyklos mokytojo vietą labai nelengva gauti. Ten mokytojo profesija labai gerbiama. Reikia įveikti didžiulius konkursus, nes mokytojo darbas labai pelningas. Skiriama daug dėmesio švietimui ir auklėjimui, nes jaunimas – tautos ateitis.“
Tą spalio 29-osios popietę jis pristatė jau trečiąjį, papildytą savo knygos „Laiškai iš drakono kalnų“ leidimą. Šioje laiškų knygoje su skaitytojais jis dalijasi savo unikalia patirtimi įgyta Pietų Korėjos vienuolynuose, bemedituojant ir ieškant atsakymo į klausimą „kas aš esu?“
„Esu piligrimas. Piligrimas suprantamas kaip svetimšalis arba keliautojas, kuris aplanko tam tikras sakralines vietas priklausomai nuo savo tikėjimo. Mano kelionė į Gaiviojo Rytmečio šalį prasidėjo 1990 m., kai į Vilnių atvyko budistų mokytojas ir „pasiėmė mane“. Nuo tos akimirkos pradėjau domėtis šalimi, iš kurios zen mokymas pasiekė Lietuvą. Ir tik po devynerių metų pats išsirengiau į Seulo Hwa Gye Sa šventyklą, kur priėmiau įžadus ir pagaliau tapau budistų vienuoliu. Šiuose laiškuose – mano mintys apie keliones, žmones, įvykius, išgyvenimus.“
„Sakoma, kad norint pakeisti pasaulį reikia pakeisti save. Bet kaip baisu, kai mes tai girdime. Juk nėra laiko. Keisti reikia greitai jau ČIA ir DABAR, šią sekundę. Tik į save ir pagal mūsų prigimtį, malda ne prašau, o AČIŪ. Atrodytų absurdiška dėkoti, kai esi nubaustas kalėjime ar atsidūręs baisioje situacijoje. Bet čia ir šuo pakastas. Tik AČIŪ ir esu 100 procentų įsitikinęs, kad visas pasaulis pasikeis jau tą pačią sekundę ir iš džiaugsmo mirgės amžinoje visatoje palaimos pašvaistė. Ir dėkos Žmogui, kad jis pagaliau suvokė savo paskirtį šioje Žemėje…“
Kitą dieną Kęstutis turėjo vaidinti spektaklyje „Auksinė šventykla“. Išsiskyrėme jau sutemus…
Rasa Vasiliauskienė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Sližių kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė
