Nostalgiškas skaitalas

    964
    0
    Nostalginis skaitalas klasiokams ir tiems, kas tai išgyveno
    Algimantas Kavaliauskas

    Buvo laikai…
    Jei  buvote  vaikas  60-ais,  70-ais  ar  80-ais,  žvelgiant  atgal,  sunku patikėti,  kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu  pakinkytu  vežimu  buvo  neapsakomas  malonumas.  Mūsų lovytės buvo išmargintos  ryškiais dažais, turinčiais  didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų  nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo  niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių  butelių.  Niekam  negalėjo  šauti  į  galvą dviračiu važinėti su šalmu. Siaubas.
    Valandų  valandas  mes  meistravome  vežimėlius  ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne  rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis  kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą. Mes  išeidavom  iš  namų  ryte  ir  žaidėm  visą  dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo  gatvės  žibintai  ant  medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą dieną  niekas  negalėjo  sužinoti,  kur mes. Mobilių telefonų nebuvo! Sunku įsivaizduoti.   Mes   pjaustėmės rankas  ir  kojas,  laužydavomės  kaulus išsimušdavome  dantis,  ir  niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo.  Buvome  kalti  tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes  valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš  vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų   priedėlių,   kompiuterių,  165  palydovinės  televizijos  kanalų, kompaktinių  diskų,  mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!

    Užtat  mes  turėjom  draugų.  Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose  plukdydavom  degtukus,  sėdėdavom  ant suoliuko,  ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio!
    Mes  sugalvodavom  žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo.
    Kiekvienas  nors  kartą  buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą.
    Kai  kurie  mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems  metams.  Kontroliniai  ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai  teoriškai  apimdavo  5,  o  iš  tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom  vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome  supratimo  apie  tai,  kad  galima  išsipirkti nuo milicijos ar išvengti  armijos.  Tais  metais  tėvai  paprastai  stodavo įstatymo pusėn, galite  sau  įsivaizduoti!?  Ta  karta  davė  daugybę  žmonių,  kurie  moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.  Mes  turėjome  pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę,  ir  mes  kažkaip  išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios  kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė  iki  tol,  kai  valdžia  nupirko  jaunimo  laisvę  už riedučius, mobilius  telefonus,  žvaigždžių  fabriką  ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…
    Iš  tikro  pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie  jų  pripratom  ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė  priemonė  vyrams  po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio  Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: Kapeikos, priklijuotos viso priekinio  stiklo  pakraštyje,  kailiu  aptrauktas  vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.
    Kelnaičių  guma  –  tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites!
    O  kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek  daug  žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!
    O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana“?!
    Arba  ši  stebuklinga  močiutės  frazė  –  „Tik  stiklainius  grąžinkit!“
    O šaldytuvą  ZIL  atsimenat,  su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki  už  rankenos, byra  stiklainiai.  O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų  durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone  guli…vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės  dvi  –  viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!“ Kiek  jų  dar  buvo,  tų  pasaulio stebuklų…
    Mažas langelis iš virtuvės į vonią  – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit?
    Avalynės šaukštas – arkliukas…
    Dantų  milteliai  – valo ir dantis, ir sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto  durų…  Televizorius „Rubin“ – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su  inkariuku…  atsimenat?  Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai!“ Mes  anksčiau  darėme  tai,  ko  dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau  –  jei  šiandien  nors  kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto  vandens  automatus  atsimenat?  Juose stovėdavo stiklinė – visiem viena.  Šiandien  niekam  ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau  juk  visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio.  O  juk  vandens fontanėlis kartais  neveikdavo…  Vis  tiek gerdavo!  Tarp  kitko,  aplinkui besisukiojantys  mėlynanosiai  naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!
    Būdavo  –  namuose  dūmai,  visame  bute  aitrus  kvapas. Lentelė tokia, su juodomis   linijomis.   Ką  jūs   sau   įsivaizduojat?   Sekta?   Ne,  tai iš-de-gi-ni-mas.  Milijonai  vaikų degindavo mamoms faneros lenteles kovo 8 proga. „Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…“ Mergaitės,  o  jūs  atsimenat gumytes?  Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių!
    O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta… O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis!
    Daug  buvo  tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje.
    Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai…

    Atsakyti

    Prašome įrašyti komentarą
    Įrašykite savo vardą