Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos, projekto „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities„ 2-6 klasių mokiniai pasitiko šv. Kalėdas dalyvaudami edukacinėje pamokoje „ Žvakių liejimas“.
Deltuvos kultūros centro vadovė Daiva Stimburienė mokiniams pasakojo, kad pagal senuosius papročius žvakės turėdavo būti pagamintos iš gryno bičių vaško. Mokiniai sužinojo, kad bitės buvo laikomos šventomis, jų darbštumas ir vienybė buvo vienas iš populiariausių pavyzdžių liaudies didaktikoje. Tai ypač atsispindi Kūčių papročiuose.
Bitės prisimenamos Kūčių dieną, per vakarienę, lankomos pavalgius. Kad „ bitės nepabėgtų“, šeimininkas Kūčių rytą ant avilio užmeta šieno, o kad geriau spiestų, vakare po tris kartus kilsteli avilius. Neretas Kūčių vakare bites vaišindavo. Senoliai pasakoja, kad ir bitės švenčia Kūčias. Jau prieš Kūčias jos pasigamina iš vaško stalą, ant kurio valgo Kūčių vakarienę. Bitininkas peržegnojęs avilį, atsargiai jį atidaro ir ant jų pačių paruošto stalo padeda joms šeimininkės paruoštas vaišes.
Dažniausiai tai būna duonos kąsnelis, storai apibarstytas smulkiai sumaltu cukrumi. Už šitokias vaišes sekančiais metais bitės atsilygins kibirais medaus. Bitininkai, kad geriau bitės sektųsi ir daugiau medaus prineštų, jo po stiklinaitę Kūčių vakare nunešdavo kaimynams, neturtingiems žmonėms ar elgetoms.
Mokiniai buvo supažindinti su seniausiu žvakių liejimo būdu. Iš pradžių buvo tirpdomas vaškas, kuriuo apliejamos špagato atkarpėlės, sukabintos ant verpimo ratelio. Tai tikrai nelengvas darbas, vien liejimo procesas užtrunka apie pusantros valandos. Liejant žvakes, visa patalpa pakvipo natūraliu vašku. Projekto dalyviai dėkingi senųjų amatų ir tradicijų gaivintojai ir puoselėtojai Daivai Stimburienei.
Projekto mokiniai taip pat dalyvavo Ukmergės kraštotyros muziejuje edukacinėje pamokoje „Atėjo Kalėda“. Stebėdami filmuotą medžiagą sužinojo, kad senoliai advento metu, ilgais žiemos vakarais verpdavo, plėšydavo plunksnas, kedendavo vilnas.
O tokius darbus dirbdamas tik kalbėk, tik pasakok. Kokių tik pramogų neprasimanyta. Netrūkdavo sakmių, pasakų, kartais visas vakaras praeidavo menant mįsles. Kūčių rytą visi – dideli ir maži kimba į darbus, nes kas pramigs, tas visus metus miegalis liks. Turi būti sutvarkyti visi namai, kiemas, kiekvienas daiktelis turi rasti savo vietą. Apsiliuobę, vakare iškūrendavo pirtį. Tikėdavo, kad nusiprausę nuplauna tų metų nuodėmes.
Kai šeima jau persirengusi ruošiamas stalas. Paskleidus šieną, šeimininkė stalą užtiesia balta staltiese, vidury padeda kalėdaičius, kryželį, žvakę, o tėvas- suraikytą duoną. Tik tada suneša Kūčių stalo valgius. Po Kūčių vakarienės prasideda ateities spėjimas. Išaušus Kalėdų rytui, prasidėdavo linksmybės, jaunimas keliaudavo iš trobos į trobą, sveikindavo vieni kitus, šokdavo ratelius, žaisdavo žaidimus.
Mokiniai sužinojo, kad senoliai eglutės nepuošdavo, o virš stalo pakabindavo iš šiaudų nupintą sodą. Visi patys iš šiaudų pasigamino žaisliukus, minė mįsles, minkles. Štai ir jums viena: penki tvartai su vienom durim. Kas?
Dukstynos pagrindinės mokyklos pradinių klasių vyr. mokytoja Edita Komarovienė
