Pradžia Švietimas Nuo „poemėlės“ – iki knygos

Nuo „poemėlės“ – iki knygos

657
0

zoomed dscf7721

Į Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtą knygos „Laisvės istorijos mozaika“ pristatymą jos autorius, dienraščio „Lietuvos žinios“ žurnalistas Aras Lukšas atvyko kartu su leidinio vyriausiuoju redaktoriumi, UAB „Lietuvos žinios“ generaliniu direktoriumi Ramūnu Terlecku.

„Taip, esu Antano Terlecko sūnus. Mažėlis“, – šypsodamasis atsakinėjo svečias į pačioje renginio pradžioje jam pateiktą klausimą apie giminystės ryšius su žinomu politiku. Jis papasakojo apie šimtmečio istoriją turintį dienraštį, įsteigtą Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio vietoje pirmojo lietuviško laikraščio, leisto po spaudos draudimo panaikinimo, – „Vilniaus žinios“. Per 107-erius gyvavimo metus „Lietuvos žinių“ redaktoriais dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Kazys Grinius, Žemaitė, Felicija Bortkevičienė ir kiti žinomi politikos, visuomenės, kultūros žmonės. Ramūnas Terleckas, atėjęs į dienraštį prieš gerą trejetą metų, tapo 28-uoju leidinio redaktoriumi.

zoomed dscf7698

Nuo pat leidimo pradžios rašęs Lietuvos ir užsienio politikos, ekonomikos klausimais, daug dėmesio skyręs meno, kultūros, literatūros, klausimams, leidinys liko ištikimas šiai tradicijai. „Apie kriminalus mes nerašom“, – sakė R. Terleckas. Užtat prieš aštuonerius metus gimė nauja tradicija – žurnalisto Aro Lukšo rašiniai apie istoriją, pasirodantys kiekvieną savaitę. Suskaičiuoti ne taip ir sunku: jei metai turi 52 savaites, nuo 2008-ųjų rudens, kai pasirodė pirmasis rašinys „1938-ieji: sunkios dramos uvertiūra“, jų publikuota buvo per 400.  

Vertėjo paklausinėti ir patį knygos autorių. Aštuonerius metus jis gyvena Ukmergėje, yra bibliotekos skaitytojas. Sausio 13-osios įvykių dalyvis, Lietuvos Parlamento gynėjas. Giminystės ryšiais irgi galėtų pasigirti: kino režisierius Gytis Lukšas – jo vyresnysis brolis (vyresnis už jį 18 metų), kurio režisuotame filme „Virto ąžuolai“, sukurtame Lietuvos kino studijoje pagal Juozo Baltušio novelę, Aras vaidino Piemenuką. Už meilę Lietuvos istorijai, kurios peripetijos, gilinimasis į žmonių likimus tapo jo gyvenimo aistra, žurnalistas dėkingas savo seneliams, kurių namuose, Vilijampolėje, prabėgo jo vasaros. Senelis kurį laiką gyveno Paryžiuje, studijavo konservatorijoje, vakarais skambindavo pianinu kino teatruose, kur tuo metu būdavo rodomi nebylūs filmai. Vėliau, Petrograde įgijęs kelių inžinieriaus specialybę ir grįžęs į Lietuvą, tiesė kelius, važinėjo automobiliu „Ford“. Senelio garažas būsimajam žurnalistui tapo pirmųjų „istorinių atradimų“ vieta, atvėrusių takus į vėlesnius ieškojimus. Čia dar mokyklos nelankantis berniukas rasdavo pačių keisčiausių dalykų: etiketę nuo Kipro Petrausko muilo, saldainių popierėlių, apdulkėjusių selterio, Volfo Engelmano alaus butelių, senų, pageltusių afišų. Garaže, prisimena Aras, buvo kalnai smetoninių laikraščių, žurnalų „Naujoji Romuva“, „Karys“, prieškario knygų. Pradėjus skaityti šiuos leidinius, paaugliui pamažu vėrėsi visai kitas pasaulis, atėjo supratimas: kol manęs nebuvo, buvo visai kiti laikai, visai kita – Vasario 16-osios Lietuva. Valstybė, kurią gynėm ir kurios netekom. Būdamas gal penktoje klasėje, Aras parašė, kaip pats sako, poemėlę apie Lietuvą. „Niekam jos nerodyk, nes bus blogai“, – trumpai ir aiškiai įvertino sūnaus kūrybą tėvai.

Tai buvo pirmosios Aro Lukšo istorijos pamokos, visam gyvenimui likusios atmintyje, kaip ir išsaugoti sentimentai senelio garažui.

zoomed dscf7695

Žurnalistas prisimena: pasiūlęs pirmąjį savo istorinį rašinį dienraščio redakcijai, jis nesitikėjo, jog viskas taip užsitęs. Tačiau po kiekvienos publikacijos sulaukdavo skaitytojų laiškų, klausimų, žmonės jam rašė, jog sega į aplankus rašinių iškarpas. Taip ir kilo sumanymas – sudėti tuos rašinius į knygą.

Lei­di­ny­je pa­teik­tos svar­biau­sių Lie­tu­vos įvy­kių nuo 1918 iki 1934 m. apž­val­ga ir prie­žas­tys, ku­rios ne vi­sa­da ran­da vie­tos moks­li­niuo­se dar­buo­se ir ma­to­mos pli­ka aki­mi, ta­čiau yra svar­bios no­rint su­vok­ti vals­ty­bės rai­dą. Au­to­rius re­mia­si Lie­tu­vos ypa­tin­go­jo ir ki­tų ar­chy­vų do­ku­men­tais, to me­to Eu­ro­pos lei­di­nių pub­li­ka­ci­jo­mis bei įvy­kių liu­dy­to­jų at­si­mi­ni­mais.

Knygos pus­la­piuo­se at­gy­jan­ti is­to­ri­ja pri­me­na 1918 m. va­sa­rio 16 die­ną, Lie­tu­vos Ta­ry­bos spren­di­mą kvies­ti ka­rū­nuo­tis Viur­tem­ber­go her­co­gą, Ma­žo­sios Lie­tu­vos vei­kė­jų pa­skelb­tą Til­žės ak­tą, 1919 m. ko­vo 24 d. Ver­sa­lio tai­kos kon­fe­ren­ci­ją. At­ski­ri sky­riai skir­ti Vil­niu­je siau­tė­ju­sių bol­še­vi­kų sie­kiams ma­ty­ti Lie­tu­vą su­jung­tą su Bal­ta­ru­si­ja ir pa­va­din­tą Lit­be­lo var­du, premjero Augustino Voldemaro mėginimus nuversti prezidentą Antaną Smetoną bei daug kitų istorijų.

„Ko­ne kiek­vie­na te­ma man – at­ra­di­mas. Ne­su is­to­ri­kas, ne­su vi­sa­ži­nis, su dau­ge­liu da­ly­kų prieš ra­šy­da­mas su­si­pa­žįs­tu pir­mą kar­tą, – teigia knygos autorius. – Pa­tei­kiu įvai­rias ži­no­mas ver­si­jas, pa­siū­lau sa­vų, ne­pre­ten­duo­da­mas į ga­lu­ti­nės ins­tan­ci­jos tie­są. Ypač kai rei­kia at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­dėl tai nu­ti­ko, o ne kas at­si­ti­ko“.

Kny­ga ilius­truo­ta nie­kur ne­skelb­to­mis Lie­tu­vos cen­tri­nio vals­ty­bės ar­chy­vo nuo­trau­ko­mis.

Vl. Šlaito viešosios bibliotekos informacija

Melanijos Širvienės nuotraukos.

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą