Stovyklautojai svečiavosi pas bitininką Joną Šantarą

    1 nuotrauka

    Ankstyvą, labai saulėtą rytą Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centre vykusios stovyklos „Mano sveika vasara 2013“ vaikai išsirengė viešnagėn pas bitininką Joną Šantarą.

    Nors bitininkas  su sūnumi  Rolandu buvo išvykę pas bitutes medaus, mus svetingai sutiko jo žmona bitininkė Nijolė ir dukra Loreta. Visur maloniai kvepėjo vašku ir medumi. Moterys papasakojo ir pademonstravo  medaus kelią iš avilio iki stiklainio.

    Pirmiausia apžiūrėjome kaip atrodo bičių nameliai – aviliai, kuriuose jos gyvena ir į kuriuos neša medutį. Daugelis senovės tautų bites laikė šventomis. Graikams ir romėnams jos buvo dieviškos būtybės – saulės dukros. Bitė iki mūsų dienų išliko kaip nemirtingumo ir amžinybės, darbštumo ir gerumo bei turtingumo simbolis. Senovės gyventojai manė, kad medus – nežemiškas dalykas, dievų dovana. Tikėta, kad medus krinta ant žemės iš dangaus ir virsta ryto rasa, o tada šviesius kaip perlus, aromatingus lašelius nuo žiedų surenka bitės.

    Vaikams tai gamtos stebuklas – kaip ir iš kur tokios mažos bitelės pagamina tiek daug medaus. Bitininkės paaiškino, kad medus – saldi, tąsi medžiaga  kurią bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Nektaras – tai cukringas skystis, kurį išskiria augalai žydėjimo metu žieduose. Nektarą bitutės surenka, parneša į avilį, o „namų“ bitutės jį perima ir specialiuose maišeliuose stemplėje – „medaus skrandžiuose“ perdirba ir supila į korių akutes. Čia jis subręsta, ir virsta tikru bičių medumi.

    Mums parodė bitininko drabužius su kuriais einama kopinėti medaus – specialų kombinezoną, panašų į kosmonauto ir keistą gobtuvą.

    2 nuotrauka

    Šeimininkams leidus, kiekvienas norėjo užsidėti gobtuvą, kad būtų panašus į tikrą bitininką, ir nusifotografuoti.

    3 nuotrauka

    Vaikai ypač susidomėjo dūmine, kurios viename gale užlenkiamas dangtis su išvestu vamzdeliu, o kitame pritaisytos nedidelės dumplės, ir kurią einant kopinėti medaus, bitininkai  visada pasiima su savimi, nes dūmai ramina bites.

    4 nuotrauka

    Kai koriai su medumi atkeliauja į namus, jie dedami į  korių nuakiavimo įrangą, kur užlipdytos korio akutės automatiškai atveriamos karštu peiliu. Skanavome korio gabaliukus su medumi, vaikams tai labai patiko, jausmas toks, lyg kramtytum kramtomą gumą, kurios viduje medus. O svarbiausia – kramtomas vaškas su medumi profilaktiškai veikia kvėpavimo takus. Be to, vaške vitamino A (karotino) yra netgi daugiau negu morkose. Prarytas gabalėlis vaško slopina kenksmingas virškinamojo trakto medžiagas. Seilės tirpina aktyviąsias vaško medžiagas, kurios palankiai veikia dantis.

    5 nuotrauka

    Paruošti koriai dedami į tokį aparatą, kuris vadinamas medsukiu, ir ten sukamas medus.

    6 nuotrauka

    Išsuktas medus pirmiausia patenka į didelę talpyklą, tada į mažesnę, o po to teka į tokią „protingą“ mašiną, kuri supilsto medutį į stiklainius. Stiklainiai užsukami, supakuojami į dėžutes ir vežami į tam tikrą laikymo patalpą. Medų reikia laikyti tamsioje, vėsioje, sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Ką tik išsuktas medus esti skystas, tačiau vėliau jis kristalizuojasi, o tai geros kokybės požymis. Kristalizuodamasis medus šviesėja, o ant sutirštėjusio medaus paviršiaus susiformuoja balta gliukozės plutelė, kuri laikoma itin vertinga.

    7 nuotrauka

    Sužinojome ir pamatėme, kad medaus yra įvairių rūšių. Tai priklauso nuo metų laiko, ir nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras. Liepų medus – šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo; aviečių medus – šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo; kiaulpienių medus – aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus; rapsų medus – baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartokas; viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio; grikių medus – tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo.

    8 nuotrauka

    Teigiamas medaus savybes žmonės pastebėjo ir įvertino labai seniai. Medus jau nuo seniausių laikų buvo vartojamas maistui, vaistams, kosmetikai. Senovės gydytojas Hipokratas rašė: „Valgykite medų, labai vertingą produktą, suteikiantį žmogui sveiką išvaizdą”.  Dioskoridas – kaip medikas, tvirtino, kad medus valo žaizdas, gerina regėjimą, gydo gerklę, palengvina kosulį. Kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą. Pitagoras buvo įsitikinęs, kad jis išgyveno iki gilios senatvės tik dėl to, kad valgė medų. Graikų atletai savo jėgas ir ištvermę taip pat stiprindavo medumi. Senovės Romos moterims buvo patariama: “Vaišinkite savo vyrus medumi, ir užkariausite jų širdis”. Indijoje nuo seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti, kulinarijos gaminiams saldinti. Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje tada, kai dar nežinota kitų alkoholinių gėrimų, buvo vartojamas iš medaus pagamintas gėrimas – midus, kurį ir karaliai mėgdavo gerti. Prancūzijos jaunavedžiai kadaise visą mėnesį gerdavo medaus gėrimus. Taip ir atsirado „medaus mėnuo“. Unikali medaus savybė sugerti toksinus ir greitai juos šalinti iš organizmo buvo puikiai žinoma Tibeto gydytojams, todėl atsirado medaus masažo procedūros.

    Medus yra aromatingas, skanus, saldus ir turi labai daug ir įvairių vertingų medžiagų. Meduje yra normaliai organizmo medžiagų apykaitai labai reikalingų mineralų: geležies, kalio, kalcio, magnio, fosforo, natrio bei kitų druskų. Be to meduje yra mikroelementų: boro, mangano, jodo, bromo, vario, cinko ir kt., taip pat obuolių pieno, citrinos, vyno, rūgštynių bei kitų organinių rūgščių. Medaus sudėtyje yra visi vitaminai, reikalingi žmogaus sveikatai (A, PP, K, E, H, B grupės), ypač jame daug vitamino C. Meduje vitaminai labai gerai išsilaiko. O medų žmogaus organizmas pasisavina šimtu procentų. Medus vaikams – tai paruoštas maistas, kuris tiesiogiai pereina į kraują, o vertingos jo medžiagos panaudojamos organizme. Medus stiprina raumenis, širdį, imuninę sistemą, gerina apetitą  ir virškinimą, gerina regėjimą, atmintį, ramina nervus, padeda atsikratyti nemigos, gydo gerklės ligas, kosulį, votys, valo ir gydo žaizdas, gražina  veido ir kūno odą. Vartojant medų padidėja darbingumas, žmogus jaučiasi žvalus ir energingas.
    Smalsūs vaikai viską stebėjo, klausė ir dėjosi į galveles. Viešnagės metu daug naujo sužinojome apie biteles, medų, jo savybes ir naudą žmogaus sveikatai. Supratome, koks ilgas, reikalaujantis daug kantrybės ir darbo, yra medaus kelias.

    Atsisveikinant visi kartu padėkojome už šiltą, gražų priėmimą, svetingiems šeimininkams linkėjome sveikatos ir kad bitutės būtų darbščios ir prineštų daug medaus, vaikai padovanojo pačių rankomis pagamintas bitutes ir molinę puodynę. Bet ir patys neliko be dovanų, vaikų džiaugsmui, gavo skaniausio medaus. Grįžę, skanaudami saldžiausio ir sveikiausio medaus su agurkais, vaikai linksmai šnekučiavosi, dalinosi įspūdžiais ir žiniomis.

    9 nuotrauka

    Tokios viešnagės yra ne tik linksmos, bet ir ugdo  vaikų sveikatingumo ir pažinimo įgūdžius, ugdo vaikų meilę gamtai, moko juos rūpintis augalais ir gyvūnais, skiepija atsakomybę už aplinkos išsaugojimą. Iš arti pamatęs bitę, sužinojęs, kokia ji darbšti, dosni, kokią teikia naudą žmogui, vaikas neskubės skriausti bitutės ir kitam neleis to daryti.

    Parengė K. Patackaitė

     

    Atsakyti:

    Prašome įrašyti komentarą
    Prašome įvesti vardą čia