Tą sakinį kartojo mūsų samariečiai savanoriai daugybę kartų, dėkodami pirkėjams už paaukotus maisto produktus, kurie bus išdalinti nepasiturintiems rajono gyventojams.
Pasibaigus eilinei Maisto banko akcijai, mes norime dar kartą visiems pasakyti ,,Dėkojam už Jūsų gerumą“, visiems, aukojusiems maisto produktus ir pasidžiaugti, jog gyventojai, patys patirdami vienokius ar kitokius nepriteklius, dalį savo sunkiai uždirbtų pinigėlių paaukojo pirkdami maisto produktus. Esam labai patenkinti, jog jau kelintą kartą mūsų organizacija surenka daugiausia maisto produktų. Džiaugiamės todėl, jog vieninteliai samariečiai padeda ir remia ne savo organizacijos narius, bet tuos, kuriems ta pagalba ir parama labiausiai reikalinga. O tokių gyventojų kiekvienais metais daugėja.
Dalyvaudami eilę metų Maisto banko rengiamose akcijose, pastebime, jog apie artimą dažniausiai pagalvoja vidutines pajamas turintys gyventojai. Net graudu pasidaro, kai nugirsti dviejų bobulyčių pokalbį: ,,Ir ką gi tiem vargšeliams nupirkti?. Ale visko reikia, Velykos gi…“
Pro šalį praeina puikiai apsirengę žinomi rajono žmonės ( Ukmergė mažas miestas). Dažnas iš jų taip skuba, jog ,,nepastebi“ nei moksleivių, dalijančių MB skrajutes, nei sėdinčių už stalo savanorių… Ir ką galvoti, jei tai mokytojas, skiepijantis savo auklėtiniams žmogiškąsias vertybes, jei tai praskriejantis rajono politikas, prieš rinkimus žadėjęs savo rinkėjams vos ne aukso kalnus…
Pasidaro labai nesmagu, stebint tokį vaizdą prieš moksleivius, prieš kitus savanorius, jauti kažkokią kaltę… Ir pamąstai, kodėl žmonės tokie skirtingi, kas skatina juos aukoti?
Dosnumas ne visada priklauso nuo to, kiek turi, o nuo to, kokia tavo širdis ir kokios tavo vertybės bei prioritetai. Juk lengviausia pasiteisinti prieš save, jog ir man veltui niekas nieko neduoda ir man reikia… Priežasčių neduoti rasime visi.
Pastebėjom, jog duoda daugiausia tie, kurie patys mažai turi, o tie, kurie duoda mažai iš to daug, ką jie turi, nori sulaukti pripažinimo……
Vieni duoda su džiaugsmu ir tas džiaugsmas jiems glosto širdį, ,,gerai, kad dar galiu duoti kitiems. Daug blogiau yra tiems, kuriems tos mano aukos reikia“…
Malonu stebėti jaunas šeimas, kurios ateina į prekybos centrą su savo atžalomis ir joms pademonstruoja gerumo bei atjautos pamoką… Be didelių pamokymų, paprastai pasakydami, kad, yra daug vaikučių, kurie neturi tėvelių ir vienai mamytei yra sunku, todėl mes galime jiems nors truputį padėti… Ir kaip spinduliuoja vaiko akys, kai jis su tokiu pasididžiavimu įdeda į krepšį maisto produktų ir kaip nusišypso, kai išgirsta ,,Ačiū už tavo gerumą…“ Kartais pamąstome, kam duoti, jis to nenusipelnė…Tačiau ar klausia to saulė, gėlės, medžiai jūsų sode?… Juk džiaugsmas duoti yra didesnis, nei džiaugsmas gauti…
Pamąstykime apie tai…
Jolita Stankaitienė, LSB Ukmergės skyriaus pirmininkė
