Ukmergės rajono vietos veiklos grupė vykdo projektą „Jaunimas jaunimui“. Projekte dalyvauja trijų Pabaltijo šalių atstovai – Lietuvos Ukmergė), Latvijos (Cesis) ir Estijos (Polva) vietos veiklos grupės. Projekto metu organizuojamos jaunimo stovyklos. Pirmoji stovykla įvyko spalio 29 – lapkričio 3 dienomis Cesyje, Latvijoje, antroji stovykla balandžio 28 – gegužės 4 dienomis vyko Ukmergėje.
Rugpjūčio 5-osios rytą jau trečiąjį kartą susitiko Ukmergės rajono kaimų bendruomenių jaunimo atstovai tam, kad sudalyvautų jau trečiajame Pabaltijo šalių projekto „Jaunimas jaunimui“ etape. Šį kartą pajudėjome Estijos link. Tolimas kelias neprailgo, žinant, kad ten mūsų laukia draugai iš Latvijos ir Estijos.
Nors projekte vėl buvo nemažai naujų narių, tačiau tai netrukdė jiems greitai įsilieti į būrį ir visi draugiškai apsikabinę bei pasidalinę kelionės įspūdžiais patraukėme namelių link įsikurti. Įsikūrę ir apsižvalgę „Valgemetsa“ stovyklavietėje susirinkome oficialiam stovyklos atidarymui. Iškelta stovyklos vėliava, susipažinimo žaidimai, bendri pokštai ir trečioji stovykla prasideda! Iškart po to visi būriu patraukėme į stovyklavietės slėnį ir šalia nuostabaus skardžio, spragsint laužui dainavome ir grojome iki paryčių…
Pirmąją dieną keliavome į Mooste dvarą, kuriame įsikūrę daugybė smulkiųjų amatų dirbtuvėlių ir parduotuvių. Aplankėme kalvio dirbtuvėlę, kurioje galėjome savomis rankomis pabandyti iškalti medžio lapelį, apžiūrėjome sendaikčių krautuvėlę, siuvyklą, degtinės fabriką, muzikos mokyklėlę, vilnos perdirbimo dirbtuvę. Po turiningo pusdienio grįžę į stovyklą sulaukėme dar smagesnių veiklų. Mus aplankė Jaan Roose – savamokslis akrobatas ant įtemtų virvių, kartu su Maddona keliavęs per pasaulinį muzikinį turą. Visi likome sužavėti jo sugebėjimais. Iškart po pažinties su juo, vaikinai buvo pakviesti kartu su Andre Laine išmokti naujo šokio, o merginos su verslininke Raili Kaldavus mokėsi kepti duoną. Vėliau „Premia“ įmonių grupės valdybos narys Kuldar Leis papasakojo savo verslo istoriją, įkvėpdamas siekti savo užsibrėžtų tikslų ir nebijoti rizikuoti. Vakare pasipuošę raudonomis kaklaskarėmis susitikome pionierių diskotekoje. Vaikinai sušoko išmoktą naująjį šokį, merginos vaišino visus pačių iškepta duona. Grojant 70-80-ųjų muzikai visi drauge linksminomės iki paryčių.
Kitą dieną veiklos vėl netrūko. Papusryčiavę keliavome į valstiečių muziejų Polva miestelyje. Ten mus pasitiko kuratorius Idrek Maripuu, kuris pagal „daVinci“ mąstymo būdus vedė užsiėmimus. Vėliau visi draugiškai keliavome tvarkyti muziejaus aplinkos. Vieni šienavo žolę, kiti skuto takelius, vežė malkas, ravėjo darželius… Po darbų laukė sotūs pietūs gamtoje. Pasisotinę ir pailsėję, sėdome į kanojas ir judėjome savo stovyklavietės link. Gan sudėtinga trasa su įvairiomis kliūtimis paliko neišdildomų įspūdžių. Toli gražu ne visiems pavyko parplaukti sausiems, bet tai tikrai nesugadino nuotaikos. Grįžus norintys galėjo šildytis saunoje. Vakare mūsų laukė „Baltijos vakaras“. Kiekviena šalis be žodžių turėjo pristatyti penkis dalykus, kuriais jie didžiuojasi. Vakarą užbaigė diskoteka.
Trečiąją dieną keliavome į Estijos kelių muziejų. Gidė papasakojo kelių tiesimo ir transporto raidos istorijas. Galėjome išbandyti automobilio apsivertimo imitavimo įrenginius. Turėjome galimybę pasivažinėti įvairiausiais senų modelių dviračiais bei vienračiu. Papietavę vykome į studentų miestelį Tartu, kuriame aplankėme „Ahhaa“ mokslinį centrą. Centre didžioji dalis eksponatų yra interaktyvūs ir lankytojai gali viską išbandyti patys. Gali apžiūrėti ir sužinoti įvairių įrenginių veikimo principus, patirti ekstremalių įspūdžių: minti dviratį ištemptu lynu arba specialiuose krėsluose kilti lynais į 30 metrų aukštį ir kristi laisvuoju kritimu, taip pat paklaidžioti veidrodiniame labirinte bei patirti daug kitų nuotykių. Tai vienintelis mokslinis centras trijose Baltijos šalyse. Pasivaikščioję po Tartu miestelį visi susirinkome vakarienei ir uždarymo vakarui Parako rūsyje.
Paskutinis rytas buvo kiek liūdnesnis, nes tą dieną turėjome keliauti namo. Ir nors pirmąją dieną buvę nelabai patenkinti kai kuriomis gyvenimo sąlygomis, supratome, kad visa tai mums padėjo dar labiau susibendrauti ir kad to mums labai trūks. Naktiniai pasisėdėjimai dideliame rate, dainos iki paryčių, muzika, šokių karavanas keliaujant per visus namelius, pokštai ir nuotykiai, kurių ilgai nepamiršime. Niekas neskubėjo krautis daiktų į autobusą, nes visiems norėjosi dar pabūti kartu. Nusifotografavome dar vienai bendrai nuotraukai, sudainavome paskutines smagiausias stovyklos dainas, atsisveikinome ir judėjome namo. Guodė vienintelė mintis, kad visi dar kartą susitiksime, tik jau paskutiniame šio projekto etape, Ukmergėje spalio mėnesį.
Rūta Miciūtė
