Sausio 17 d. rytą, kadaise didikams Radviloms priklausęs Lėno miškas pasitiko iš Ukmergės ir Kauno atvykusius svečius.
Žingsniuodami siauru ir klampiu keliuku jie galėjo suprasti, kodėl būtent čia, prieš 70 metų Lietuvos partizanai sumanė įrengti savo stovyklavietę. Pelkėtos, vasarą sunkiai įžengiamos vietos laisvės kovotojams teikė puikų prieglobstį. Anuomet žiemos būdavo kur kas atšiauresnės, tačiau Lėno miške įsikūrę rezistentai dėl drėgmės netgi negalėjo išsikasti žeminių, tad bunkeris buvo įrengtas ant žemės paviršiaus ir žinomas daugeliui apylinkės žmonių. Stovykloje gyvenusiems vyrams vadovavo paties Lietuvos Prezidento Antano Smetonos sūnėnas, Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Krikštaponis. Sirgęs plaučių uždegimu ir išvykęs gydytis į kaimą, vadas į stovyklą grįžo lemiamos kovos išvakarėse.
Anot Ukmergės kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotojo, laisvės kovos dalyviams pagerbti skirtą renginį organizavusio Vlado Kovarsko, ankstyvą 1945 m. sausio 12 d. rytą Lėno miške nakvojusius partizanus trimis žiedais apsupo NKVD kariniai daliniai. Anuomet stovykloje galėjo būti nuo 40 iki 60 žmonių, daugiausiai – gretimų apylinkių gyventojai. Nepaisant to, kad jie nebuvo pasirengę ir neturėjo realių galimybių atremti gerokai gausesnes priešo pajėgas, rezistentai atkakliai priešinosi. Aplink stovyklą iškastuose apkasuose buvo išrikiuoti 7-8 kulkosvaidžiai, tačiau dideles pajėgas į Prezidento A. Smetonos gimtąsias apylinkes sutraukę okupantai nuolat siaurino apsupimo žiedą ir spraudė partizanus į kampą. Neturėdami kitos išeities, retėjant kovotojų gretoms ir mažėjant šaudmenų atsargoms, rezistentai privalėjo trauktis iš stovyklos, bandydami prasiveržti pro apsuptį. Priešingu atveju grėsė neišvengiama pražūtis.
Po ilgo, įnirtingo mūšio dalis partizanų sėkmingai atsitraukė. Kautynėse žuvo 18 laisvės kovotojų, tarp jų – kulkosvaidžiu gimtinę gynęs kpt. J. Krikštaponis ir jo brolis Antanas. Vieta, kur palaidoti abu Prezidento sūnėnai iki šiol lieka paslaptimi, o kitų kritusių partizanų kūnai buvo palikti mūšio vietoje ir padegti. Vieną naktį, drąsių vietos gyventojų dėka jie buvo surinkti ir slapta palaidoti netoliese esančiose Lėno kapinėse. Šios kautynės įėjo į istoriją kaip vienas didžiausių Aukštaitijoje, Lietuvos partizanų „Vyčio“ apygardos ribose įvykusių susirėmimų tarp rezistentų ir okupantų.
Po maldos partizanų žūties vietoje, renginio dalyviai nuvyko į netoliese esančią istorinę Prezidento A. Smetonos vasaros rezidenciją – „Užugirio kiemą“. Renovuotame ir naujam gyvenimui prikeltame dvare istorikai dalinosi įžvalgomis apie 1944–1953 m. Lietuvoje aktyviai veikusį ginkluotą pasipriešinimą.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Vaičenonis išryškino svarbiausius pirmojo partizaninio karo etapo bruožus – atvirą gerai ginkluotų rezistentų, vadovaujamų buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, veikimą ir tiesioginius jų susirėmimus su okupantų kariuomene ar represinėmis struktūromis. Istorikas pabrėžė jų sąsajas su taikos metu gyvavusia Šaulių Sąjunga ir vokiečių okupacijos laikais pradėtomis formuoti rezistencinėmis organizacijomis. „Partizaninis karas nekilo spontaniškai. Turime žvelgti į visa tai kaip į procesą, kuriam reikšmingas pagrindas buvo sukurtas tarpukariu“, – teigė J. Vaičenonis.
Istorijos magistrantas, Kauno miesto muziejaus edukatorius Simonas Jazavita apžvelgė ginkluoto pasipriešinimo padėtį jo saulėlydžio metais. Prisiminta sunki anuomet susiklosčiusi situacija – išplėstas išdavysčių tinklas, nykstančios viltys sulaukti tiesioginės Vakarų valstybių pagalbos, partizanų vado Jono Žemaičio ir įtakingo Sovietų Sąjungos valstybininko Lavrentijaus Berijos susitikimas, paskutiniųjų rezistentų veikla. Anot S. Jazavitos, „kiekvieną likusį kovotoją sekė kelios dešimtys agentų, tačiau juos sugauti buvo itin sunku, nes jie vis dar sulaukdavo pagalbos iš kaimo gyventojų. Tai sugriauna mitą, kad tauta paskutiniaisiais metais nebenorėjo remti partizanų.“
Šiandieninėje viešojoje erdvėje vyraujančius partizaninio pasipriešinimo diskursus nagrinėjo istorikas, mokytojas Mindaugas Nefas. Jis analizavo meninių filmų ir knygų įtaką ginkluotos rezistencijos vertinimams, pabrėžė jų reikšmę pristatant mūsų valstybės praeities įvykius neretai istorijai abejingiems lietuviams ir užsieniečiams. Anot pedagogo, sovietmečiu suformuoti mitai apie laisvės kovotojus, esą jie buvo vietinius gyventojus plėšę lėbautojai, vokiečių okupacijos laikais šaudę žydus, tebėra gajūs ir šiandien. Būtent todėl M. Nefas pabrėžė atraktyvių ir interaktyvių, jaunimui priimtinų švietimo metodų svarbą: „Juk gyvename XXI amžiuje – žmonės dabar yra kitokie. Reikia ieškoti atraktyvių formų, muziejuose pereiti nuo statiško prie judančio ekspozicijų pateikimo.“
Mindaugas Tamošiūnas
Giedrės Šuminskaitės nuotr. ir video
{youtube}3kIQw2A1wJg{/youtube}
Vl.Kovarsko pasakojimas apie J.Krikštaponį:
{youtube}ngw4aJopwnU{/youtube}
Dokt. Mindaugas Nefas „Lietuvos Partizaninio karo diskursai šiandien”:
{youtube}vYmE40v5pSE{/youtube}
Mag. S.Jazavita ,,Vėlyvasis partizaninio karo etapas”:
{youtube}M47b89KGTL0{/youtube}
Prof. dr. Jonas Vaičenonis “Pirmojo Lietuvos Partizaninio karo etapo bruožai” :
{youtube}D8ZK3peXIQo{/youtube}
{eventgallery event=’114660006053230309490@6106114715636899073′ attr=images mode=imagelist max_images=33 thumb_width=50 }
Skaitykite ir žurnale:
