Štai ir sulaukėme advento – ramybės ir susikaupimo laiko, dvasinio apsivalymo meto.
Tautiniai papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. Advento vakarai – tai kaimo žmonių pabuvimai kartu, per kuriuos dirbami nesunkūs ir neskubūs darbai: verpiama, plėšomos plunksnos, taisomi pakinktai…
Antakalnio pradinio ugdymo skyriaus mokiniai dalyvavo Ukmergės kultūros centre organizuotose advento edukacinėse pamokėlėse ,,Pinu mįslę septingyslę, supinu…“ Vaikai turėjo galimybę patys pabandyti iš vytelių nusipinti žaisliuką ant eglutės – saulytę. Darbas iš visų dalyvių pareikalavo susikaupimo, kantrybės ir patirties. Mokiniams mielai padėjo vytelių pynėja Žaneta Steponaitienė.
Visų dėmesį ilgam prikaustė juostų pynėjos Vilijos Ratautienės pasakojimas. Iš jos klausytojai sužinojo, kad lietuvių kultūroje juostos pirmiausia turėjo praktinę (kaip virvė, raištis, diržas, susijuosti drabužius, arklių vadelėms, pakabinti sėtuvę, vygę) ir simbolinę reikšmę: objekto aprišimas uždarant objektą žiede, rate arba jos pririšimas apsaugo objektą nuo ,,piktų jėgų“, grėsmingo išorinio pasaulio poveikio. Juostomis ir juostelėmis apjuosdavo įvairias apeigines dovanas: krikštynų, vestuvių, laidotuvių. Juostos dovanojimas reikšdavo artumą, simpatiją, draugystę. Lietuvių tikėjimai rodo, kad per audėjišką veiklą (taip pat ir verpimą, mazgymą, nėrimą), bendraujama su mitinėmis būtybėmis.
Lektorė vilkėjo autentiškais VI a. laikotarpio rūbais bei papuošalais. Ji pademonstravo vieną seniausių ir archaiškiausių audimo būdų – vytinį. Šiam audimui naudojamos primityvios priemonės – plokščios ,,kaladėlės“.
Pamokėlė baigėsi draugystės apyrankės pynimu.
,,Šilo“ pagrindinės mokyklos Antakalnio pradinio ugdymo skyriaus mokytoja Vilma Šlubelienė
