Kartą man paskambino bičiulis ir paklausė: „Kas atsitinka tam žmogui, kuris nesirūpina savimi: jo kasdieninis maistas – surogatai, gražiausios metų šventės palydimos nuodijant save stipriausiais narkotikais – alkoholiu ir tabaku, jis nuolat persivalgo, lovoje vartosi iki pietų ir pan. Kas jam nutinka?“
Kaip jaučiamės, kai persivalgome? Įdomu būtų pamatyti žmogų, kuris persivalgęs jaustųsi energingas ir laimingas, galintis nuversti kalnus. Dažniausiai junti apsunkimą, traukia miegan, skrandžio sultys lipa atgal su visu jovalu, pučia vidurius, beprotiškai raugėji, vėliau ištinsta paakiai ir pan.
O kai persimiegame? Kai atbundame beveik per pietus ar dar vėliau? Nekalbu apie išimtinius atvejus, kalbu apie norą „patinginiauti“. Kas, praplėšęs akis vidurdienį, galėtų pasigirti energijos antplūdžiu ir entuziazmu sukurti ar padaryti ką nors gero?
Turbūt neverta nieko rašyti apie tai, kaip jaučiamės po „gero“ baliuko. Beveik visiems šis jausmas pažįstamas. Neabejoju. O jei dar pagirioms kažkas bando priminti, ką veikei „šventės“ metu, o tu nieko neatsimeni, apima nerimas, visokios baimės, kaltės jausmas.
O jei per visą šitą apsileidimą ir tinginystę rūpintis savimi dar ir šeimoje kyla problemų, tai viską sudėjus į vieno žmogaus gyvenimą, nesinori nieko daryti, – vadinamoji depresija įsiveržia kaip viesulas. Žmogus palaipsniui apkerpėja ir pradeda bijoti kitų, gėdintis savęs, savo kūno, savo elgesio, savo minčių. Menkindamas ir gailėdamas savęs jis praranda savigarbą.
Dėkime tokį žmogų prie žmogaus ir gausime depresuojančią, negerbiančią savęs visuomenę, vengiančią pilietinių iniciatyvų. Tampame panašūs į sovietinį kolūkį, kurio viduryje figūruoja labiausiai vertybes išdavęs „pirmininkas“, o aplink – jam pataikaujantys, visko bijantys ir savo nuomonės neturintys „eiliniai“. Kaip sakytų mano bičiulis – „visa tai – kaina to, kad niekas nenori prasijudinti ir pasportuoti pilietinėje erdvėje. Labai nesveika dvasinei sveikatai!“
Ar aš galiu ką nors padaryti? Ar nuo manęs kas nors priklauso?..Labai daug kas.“Mums reikia tam tikro kiekio pilietinių pastangų, ir sutrūnijusią valdžią sutramdysime. Tam reikia pereiti prie sveiko pilietiško gyvenimo būdo. Pradėsite dėti pastangas, netrukus paaiškės, kad galite nepalyginamai daugiau, nei atrodė kai buvote depresijoje. Prajudinsite savo kraują – pradėsite gyventi. Kai tapsite gyvesnis ir stipresnis, pradėsite gauti rezultatus, kuriuos gauna gyvi ir stiprūs žmonės.Be to, parodyti savo pilietinį pasyvumą greitai taps gėdinga. Žmonės, nieko gero nedarantys savo šalies labui, mums atrodys paliegėliai. Bus labai gėda atskleisti, kad esi pilietinis tinginys, kad dėl to skendėji depresijoje, ir kad apskritai Lietuvai iš tavęs jokios naudos. Šis lūžis visuomenės sąmonėje įvyks ne vėliau kaip per 2 – 3 mėnesius.“ (A. Guoga, 2010).
Ar aš galiu ką nors padaryti? Ar nuo manęs kas nors priklauso?..Labai daug kas.“Mums reikia tam tikro kiekio pilietinių pastangų, ir sutrūnijusią valdžią sutramdysime. Tam reikia pereiti prie sveiko pilietiško gyvenimo būdo. Pradėsite dėti pastangas, netrukus paaiškės, kad galite nepalyginamai daugiau, nei atrodė kai buvote depresijoje. Prajudinsite savo kraują – pradėsite gyventi. Kai tapsite gyvesnis ir stipresnis, pradėsite gauti rezultatus, kuriuos gauna gyvi ir stiprūs žmonės.Be to, parodyti savo pilietinį pasyvumą greitai taps gėdinga. Žmonės, nieko gero nedarantys savo šalies labui, mums atrodys paliegėliai. Bus labai gėda atskleisti, kad esi pilietinis tinginys, kad dėl to skendėji depresijoje, ir kad apskritai Lietuvai iš tavęs jokios naudos. Šis lūžis visuomenės sąmonėje įvyks ne vėliau kaip per 2 – 3 mėnesius.“ (A. Guoga, 2010).
Su viltimi…
www.sxc.hu nuotr.
