Ukmergės miškų urėdijos darbuotojai lankėsi Švenčionėlių miškų urėdijoje, kurios miškus buvo nusiaubęs 2010 metų škvalas.
Ukmergės miškininkai domėjosi, kaip kolegoms pavyko juos atkurti, kaip jie atrodo dabar – nuo stichijos praėjus ketveriems metams.
„Mūsų urėdijoje nebuvo tokių didelių škvalų, kaip pas kaimynus, bet negali būti tikras, kad tai niekada neįvyks. O Švenčionėlių miškų urėdijos Adutiškio girininkijos miškai labai panašūs į mūsų urėdijos miškus. Tokie pat mišrūs, tokie pat perteklinio drėgnumo, tad pažiūrėti, kaip kolegoms sekėsi juos atkurti, – pravartu ir mums“,- paaiškino kelionės tikslą Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.
Palietė apie 500 ha
2010 metų škvalas Švenčionėlių miškų urėdijos miškams smogė rugpjūčio 8 dieną. Tai įvyko po to, kai naktį tokia pat stichija išguldė didžiulius Pietų Lietuvos – Varėnos, Prienų, Alytaus bei Trakų ir Kauno apylinkių miškų plotus.
Rytų Lietuvoje ji praslinko Baltarusijos pasieniu ir kliudė palei jį nusidriekusius Adutiškio ir Antanų girininkijos miškus. Adutiškio girininkijoje škvalas nuniokojo 197 ha, Antanų – 271 ha. Viso – apie 468 ha.
Kaip atrodė jo suniokoti miškai, Ukmergės miškų urėdijos miškininkai galėjo pamatyti skaidrėse, kurias jiems urėdijoje pademonstravo jų kolegos – švenčionėliškiai.
Medžiai be jokios tvarkos vieni ant kitų gulėjo šaknimis į viršų, iš eglių, beržų buvo belikę suskaldyti stuobriai, storiausios pušys surangytos kaip armonika.
Didžiąją dalį šių miškų – daugiau nei 260 ha, Švenčionėlių urėdijos vadovo Naurio Jotauto teigimu, tvarkant vėjovartas ir vėjalaužas, teko iškirsti plynuoju kirtimu.
Kitur buvo galima taikyti atrankinius sanitarinius kirtimus. Taip buvo iškirsta dar daugiau nei 200 ha.
Įsitikino savo akimis
Tačiau šiandien plynių jau nematyti. Jų vietoje vėl kyla jaunuolynai. Tuo Ukmergės miškų urėdijos miškininkai galėjo įsitikinti savo akimis. Po pokalbio urėdijoje švenčionėliškiai juos palydėjo į Adutiškio ir Antanų girininkijos miškus.
Vėlų rudenį jų augavietėse išsiskyrė žalios eglutės, tačiau iš tiesų augo ne tik jos. Augo ir juodalksniai, ir berželiai – net ąžuolai.
Buvusį škvalą čia priminė tik biologinei įvairovei palikti jo nulaužyti stuobriai ir dar į savo vietą neatgulusios išverstų medžių šaknys.
Kaip Švenčionėlių miškininkams pavyko taip greitai ir sėkmingai atkurti miškus? Lydėdami iš vieno kvartalo į kitą, sukdami iš vienos augavietės į kitą, jie negailėjo savo patirties – žodžiu ir vaizdu dalijosi ja su savo kolegomis.
Paaukojo gamtai
Dalį vėjovartų Švenčionėlių miškininkai paaukojo gamtai. Tai juos privertė esamų miškų statusas. 70 procentų Švenčionėlių miškų urėdijos valdomų miškų – saugomos teritorijos. Škvalas jų neišskyrė. Mišką išvertė ir Adutiškio girininkijoje esančiame Antanų pedologiniame draustinyje. Išguldė visus jo keturis kvartalus.
Pedaloginiame draustinyje saugomas dirvožemis, jo struktūra. Škvalas, žinoma, nepaisė ir šios žmogaus taisyklės. Išvertė medžius su visomis šaknimis – suardė saugomą dirvožemio struktūrą. Tačiau toliau ją ardyti – ruošti žemę ir sodinti čia mišką, aplinkosaugininkų teigimu, būtų buvęs nusikaltimas. Po škvalo jie tuojau pat sugužėjo į Švenčionėlių miškų urėdiją.
Jų patarimudalis išversto miško draustinyje buvo paliktas tvarkyti gamtai. Dalyje draustinio – apie 13 ha buvo įsteigtos dvi kertinės miško buveinės, kuriose nevykdoma jokia ūkinė veikla.
Atkūrė per tris metus
Tačiau ūkiniuose miškuose jų atkūrimo darbų Švenčionėlių miškininkai, anot jų vadovo, urėdo Naurio Jotauto, ėmėsi iškart, dar iki galo nebaigus tvarkyti visų vėjovartų ir vėjalaužų. „Vienur dar tvarkėme miškus, kitur juos jau sodinome“,- sakė jis.
Didžiausi miškų atkūrimo darbai virė pirmaisiais po škvalo – 2011, 2012 metais. Tada buvo atsodinti, atželdinti ir kitaip atkurti didžiausi plotai – po šimtą ir daugiau hektarų kasmet.
Pernai Švenčionėlių kolegos atkūrė paskutiniuosius 50 ha gamtos stichijos suniokotus miškus.
Vadavo iš vandens
Po škvalo, pasak Švenčionėlių urėdijos vyriausiojo miškininko Sigito Švereikos, suktis teko labai spėriai. Ne todėl, kad vidury vasaros išlaužytą mišką galėjo užpulti kinivarpos. Mišriems miškams, kokie buvo Adutiškio ir Antanų girininkijose, jos mažiau pavojingos, nei Dzūkijoje, kur augo išimtinai tik spygliuočiai.
Spėriai suktis reikėjo todėl, kad Antanų ir Adutiškio girininkijų augavietės, kaip ir dauguma Ukmergės urėdijos miškų, yra perteklinio drėgnumo. Tai yra, tose vietose yra gana aukštai gruntinis vanduo. O masiškai išvirtus lapuočiams (jie sudarė didžiąją išverstų medžių), sumažėjo vandens išgarinimas, ir augavietės galėjo pavirsti pelke.
„Taip Antanų girininkijoje, mūsų vadinamame Sodelyje, ir atsitiko. Nedaug – kokį pusę hektaro miško žemės praradome. Po škvalo ji pavirto pelke“,- neslėpė urėdijos vyriausiasis miškininkas S. Švereika.
Paviršinį vandenį Švenčionėlių miškininkai bandė iš augaviečių „išvesti“. „Kastuvais ir nedideliais plūgais darėme griovelius, nuleidinėjome vandenį“,- pasakojo urėdijos vyriausiasis miškininkas. Tačiau mažąją melioraciją buvo galima atlikti tik tose vietose, kur netoliese ėjo didžioji melioracija ir buvo jos grioviai. „Kur dėsi vandenį, jei arti nėra jį nutraukiančio griovio?“- retoriškai klausė Sigitas.
Bet ištvino ir didieji melioracijos grioviai – stichija nesirinko, kur paguldyti išrautus, net į orą pamėtėtus medžius. Suvertė juos ir į melioracijos griovius. Teko juos valyti. „Viską darėme vienu metu: traukėme vėjovartas, valėme griovius ir ruošėme žemę miško sodinimui“, – pasakojo urėdijos vyriausiasis miškininkas.
Žemę kasė ir kastuvais
Dalį žemės miškų atkūrimui, Švenčionėlių miškininkų teigimu, jie paruošė technika, tačiau į dalį škvalo nušluotų augaviečių ji neįvažiavo. Kelią jai pastodavo išverstos medžių šaknys. Kai kurios jų buvo gero kalno dydžio.
„Kvietėmės mokslininkus, tarėmės, kaip tose vietose atkurti mišką. Galima buvo sodinti jį ir į neruoštą žemę, bet to neleido tuometinės miško atkūrimo taisyklės“,- prisiminė urėdijos vyriausiasis miškininkas.
Dirvą miško atkūrimui, kur nepasiekė technika, rangovams teko ruošti rankiniu būdu. „Išgraibstydavo jie iš po žiemos likusias šakas, kitas miško atliekas ir paruošdavo nedideles – maždaug pusės metro ilgio ir tiek pat pločio aikšteles“,- pasakojo Sigitas.
Dabar sunku atskirti, kur miškas sodintas į technikos paruoštą, o kur – tik kastuvais paruoštą dirvą – visur jis auga vienodai gražiai.
Taikė įvairius atkūrimo būdus
Miško atkūrimo būdus Švenčionėlių miškų urėdijos kolegos rinkosi pagal esamas sąlygas ir augavietes.
Ten, kur tik buvo įmanoma, Švenčionėlių urėdijos miškininkai mišką sodino. Šiuo būdu atkūrė daugiausia miškų – daugiau nei 100 ha. Tačiau nevengė jie ir mišraus miškų atkūrimo būdo, tai yra, mišką ir sodinant, ir paliekant jį savaiminiam atžėlimui.
Mišriu būdu Švenčionėlių miškų urėdija atkūrė daugiau nei pusę atkuriamo miško ploto – maždaug 120 ha. Likusį – apie 50 ha paliko savaiminiam atžėlimui.
Atkūrė mišrų mišką
Atkurdami miškus, Švenčionėlių miškininkai nesodino vienų eglių ar kitų vienos rūšies medžių.
„Štai čia sodintos eglės, beržai, juodalksniai. Ten – savaiminis miškas. Matot: yra ir eglučių, ir juodalksnių. Kampas – ir vieno drebulyno“,- nuo vieno miško sklypo prie kito kolegas iš Ukmergės vedė Adutiškio miškų šeimininkas, girininkas Eimutis Valiukas.
„Eglei pirmenybės mes neteikėme“,- kolegoms prisipažino Švenčionėlių urėdijos vyriausiasis miškininkas S. Švereika. Pirmiausia, anot jo, eglė šiuose miškuose nebuvo vyraujantis medis.
Be to, pasak jo, škvalas parodė, jog eglė yra mažiausiai atspari vėjams. Atspariausias – juodalksnis. Kolegų miškininkų liudijimu, po škvalo buvo likę daugiausia šios rūšies medžių. Tad nemažai jų jie ir pasodino. „Kur tik buvo tinkama jiems augavietė, kur tik buvo drėgniau, sodinome juodalksnius,“ – dabar jau ūgtelėjusius juodalksnynus rodė Švenčionėlių miškų šeimininkai.
Ąžuolus sodino su liepomis
Atkurdami škvalo nupūstus miškus Švenčionėlių miškininkai sodino ir ąžuolus. Tačiau sodino juos ne taip, kaip sodindavo anksčiau – dvi eiles eglių, vieną – ąžuolų. Toks ąžuolų sodinimo būdas, Švenčionėlių miškininkų patyrimu, jų prižiūrimuose miškuose nėra itin tinkamas. Mat įgyvendinti laiko patikrintą taisyklę, kad ąžuolas turi augti su kailiniais, bet be kepurės, šiose derlingose augavietėse nėra paprasta. Vienu metu su ąžuolais pasodintos eglės čia juos praauga ir užstoja jiems šviesą.
Tuo Ukmergės miškų urėdijos miškininkai galėjo įsitikinti Adutiškio girininkijoje apžiūrėję prieš dvyliką metų sodintą ąžuolyną. Jame Švenčionėlių miškininkai vieną eglių eilę nuo pietų pusės jau buvo priversti iškirsti, kitą – gerokai praretinti. „Jeigu to nebūtume padarę, vėliau šviesos gavę ąžuolai būtų likę po eglių lajomis“,- įsitikinęs Švenčionėlių urėdijos vyriausiasis miškininkas S. Švereika.
Kad taip neatsitiktų, atsodindami škvalo išverstus miškus, į derlingas augavietes jų šeimininkai sodino ąžuolus eilėmis su liepomis. Daugiausia sodino grupėmis. Grupė ąžuolų, grupė – eglių, kur drėgniau – juodalksnių.
Svarbiausia – priežiūra
Sodintas miškas, kaip galėjo įsitikinti ir svečiai, prigijo, įsitvirtino ir jau ėmė kelti ūglius. Kai kurios eglės jau išleidusios juos vos ne metro ilgio. Šoktelėjo jau ir juodalksniai. Ir ąžuolai.
Tankiai sužėlė ir savaiminis miškas. Jame, žinoma, – ne eglės. Šių – tik viena kita. Bet auga ir juodalksniai, beržai. Kai kur, žinoma, – tik drebulės. Bet savo augumu savaiminis miškas niekuo neskyrė nuo sodinto.
„Svarbiausia buvo priežiūra“,- pabrėžė Švenčionėlių miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas. Adutiškio ir Antanų girininkijos augavietės, kaip ir daugumos Ukmergės urėdijos miškų, – derlingos. Tad drebulių, lazdynų ir kitokių krūmų atžalos pasipylė iš pirmų metų. „Iš pirmų metų priežiūrą ir pradėjome. Dar nebuvome baigę tvarkyti vėjovartų, kai išėjome su krūmapjovėmis“,- prisiminė šių miškų šeimininkai.
Liko sužavėti
Ukmergės miškų urėdijos miškininkus sužavėjo kaimynų atkurti miškai. „Didžiausią įspūdį padarė tai, kad jie atkūrė tokius miškus, kokie jie natūraliai tose vietose augo. Tai padaryti nėra lengva“, – pripažino Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.
Juk kaimynams, pastebėjo jis, tą teko daryti ne po kirtimų, kuriuos gali pasirinkti, atkūrimą gali neskubėdamas planuoti, pamažu formuoti būsimą mišką. Tai jiems teko daryti stichijos nusiaubtuose miškuose, kai buvo suardytas dirvožemis, vandens režimas – sujaukta visa ekosistema.
Žinoma, nė vienas miškininkas negali iš karto sau atsakyti, ar tikrai viską gerai padarė. „Kol laiko nepatikrinta, kol gamta dar nedavė atsakymo, negali būti visiškai tikras, kad padarei viską šimtu procentų gerai“,- pripažino Švenčionėlių miškų urėdas Nauris Jotautas. „Jei nebandysi, netirsi – atsakymo to neieškosi, jo ir nežinosi“,- atitarė jam jo kolega – Ukmergės miškų urėdijos vadovas Vigantas Kraujalis.
Parsivežė ir dar vieną idėją
Ukmergės miškų urėdijos miškininkai iš kaimynų parsivežė dar vieną idėją, kurią galbūt bandys įgyvendinti ir savo ąžuolynuose.
Pasodintus ąžuoliukus jų kaimynai – Švenčionėlių miškų urėdija, kaip ir visos šalies urėdijos, nuo žvėrių saugo apsaugomis ir tvoromis. Tačiau apsaugas ąžuoliukai perauga, tvoros taip pat – neilgaamžės. O briedžiai ateina prie ąžuolų ir kai šems būna dvidešimt ir daugiau metų.
Išmanusis Adutiškio girininkas Eimutis Valiukas sugalvojo ąžuolus saugoti kitaip. Atitarnavusios vielos tvoros jis neišmeta, o sukarpo juostomis ir kaip apsaugomis, apsupa jau ūgtelėjusius ąžuolus. Nieko nekainuoja, o sako, pasiteisino. Briedžiai nepasiekia ąžuolo žievės.
Ukmergės miškų urėdijos informacija
Astos Strazdienės ir Onutės Gylienės nuotr.
