Liepos 14-31 d.d. Lietuvos keliautojų sąjunga surengė tradicinę turiadą į Kaukazą, Bezengi rajoną. Kelionė buvo skirta daugiau pradedantiesiems, tačiau į ją vyko ir nemažai patyrusių kalnų keliautojų, iš viso daugiau kaip 120 žmonių iš skirtingų Lietuvos miestų.
Kaukazas, Bezengi rajonas
Bezengi – gražiausias ir sudėtingiausias Kaukazo rajonas. Bezengi siena yra Didžiojo Kaukazo pagrindinio kalnagūbrio masyvas, ji tęsiasi 12 km ir su nedideliais pažemėjimais yra 5 km aukščio.
Bezengi rajone yra ir pats didžiausias Kaukaze slėninio tipo ledynas. Tai reto grožio vieta. Jautiesi lyg ne žemės planetoje, o Mėnulyje: ledo sluoksnį, plyšių gylį, akmenų dydį, krioklių galybę, iš viršaus stebinčias masyvių kalnų ožių akis sudėtinga nupasakoti nemačiusiam. Ir, nors Bezengi ledyno rajonas garsėja sudėtingiausiomis viršūnių įkopimo ir perėjų praėjimo sąlygomis Kaukaze, jame puikuojasi šeši iš aštuonių Kaukazo penkiatūkstantininkų ir pribloškiančios vertikalios sienos (Bezengi, Dychtau – Mižirgi ir kt.), turiados dalyviams – pradedantiesiems – buvo parinktas įveikiamas maršrutas.
Tačiau kalnuose dažniausiai ne taip sudėtinga įveikti viršūnes ar perėjas, kaip įveikti savo užgaidas, įpročius, netinkamas nuostatas, išmokti gyventi kartu su nepažįstamais žmonėmis vienoje palapinėje, bendrai organizuotis kasdieninę buitį ir grįžti nesusipykus ar negavus kokios nors pašiepiančios pravardės, kuri, neabejotinai, atspindi žmogaus charakterio savybes, taip linkusias išryškėti kelionės metu. O pravardė keliautojų tarpe išlieka labai labai ilgai:) .
Oras buvo toks, kad pavydėti gali bet kuris keliautojas. Kalnuose retai būna, kad dvi savaites iš eilės šviestų saulė, dienomis nelytų, nesningtų ir pan. Vakarinis rūkas, kai nematai kaimyninės palapinės, viena kita naktinė audra šį kartą buvo tai, kas priminė, kad kalnuose planuoti nieko negali.
Turiadoje – trys ukmergiškiai
Pirmą kartą per penkis metus Ukmergę turiadoje atstovavo trys keliautojai: Mindaugas Sakalauskas, UAB Pirmagra direktorius, Aistė Šukutytė, UAB „Narbutas Furniture Company“ kėdžių gamybos cecho vadovė ir Sigita Kriaučiūnienė, Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė. Prie šios komandos prisidėjo KTU kūno kultūros dėstytoja Lukrecija Augustaitytė ir tai tapo maža vegetarų komanda, prie kurios buvo siūloma prisijungti kitiems turiadoje dalyvaujantiems vegetarams. Taip tiesiog lengviau organizuotis mitybą grupėje. Tad mūsų 11-os žmonių grupėje šeši buvo tie, kas nenešė savo kuprinėse dešrų, lašinių ir konservų.
Turiadoje dalyvavo ir Lietuvos alpinizmo pradininko Gedimino Akstino, žuvusio šiose vietovėse, proanūkis. Apskritai, ši turiada buvo unikali tuo, kad joje dalyvavo ir mažamečiai vaikai, kurie užaugę, greičiausiai, bus kitokie nei jų bendraamžiai. Juos trauks kalnai ir kelionės…
Vegetarų mityba kalnų žygiuose
Daugeliui žmonių dėl neaiškių priežasčių atrodo, kad nevalgydamas mėsos ir lašinių nei į viršūnę užkopti negalėsi, nei kalnuose keliauti pajėgsi. Iš šio žygio persivežu tokią patirtį, kad, apskritai, kuo mažiau valgysi prieš didelius fizinius krūvius, tuo geriau seksis juos įveikti. Mes nevirdavom pusryčių 4 val. ar 5 val. ryto, nedarydavom pietų kepinant saulei, ilgesniems žygiams pasiimdavom šiek tiek didesnius sauso davinio kiekius (dž. vaisiai, riešutai, džiuvėsiai, keletas saldainių, gliukozės ir pan.), gerdavome daug ledyno vandens ir virdavome tik skanias vakarienes. Bet jėgų buvo ir net, sakyčiau, stebėtinai daug.
Čiuptukų grupė
Pirmasis išėjimas į perėją Mižigri ledyne mums davė Čiuptukų grupės pavadinimą, nes visi grupės nariai turėjo čiuptukus, reikalingus kilimui virve. Mūsų didelei nuostabai ir pasididžiavimui su čiuptukais mes puikiai įveikėme daugiau nei 150 m. ledo sieną ir „balkone” laukėme turiados vado grupės. Belaukiant labiau patyrę keliautojai mus išmokė susirišti virvėmis į ryšį ėjimui per ledyne esančius plyšius ir mes savarankiškai patraukėme link perėjos. Ant jos, tradiciškai ir labai nuoširdžiai skambėjo keliautojų pamėgta daina „Kalnai, kalnai, kas jūsų grožį apsakyti gali…”. Dainuoji ir, atrodo, kad tave girdi kalnai… tai lyg kažkoks pažadas sugrįžti dar kartą.
Kalnai leidžia pažinti žmones tokius, kokie jie yra
Antrasis ilgesnis išėjimas iš bazės – penkių dienų žygis Bezengi ledynu iki Dychnyaušbašy viršūnės (4044m.) buvo sudėtingesnis emocine prasme. Kuo labiau žmonės pavargsta, tuo labiau ryškėja nepasitenkinimas, erzulys, nesivaldymas ir susireikšminimas sudėtingesnėse, nestandartinėse situacijose. Kažkas atsiskiria nuo grupės, nes atrodo, kad ras lengvesnį kelią ir šiaušia sau vienas, kažkas keikiasi, rėkia, kažkas blaškosi, visi vienu kartu kalba ir negirdi vienas kito, kažkam kuris nors grupės dalyvis pradeda nepatikti ir jo nebenori priimti į palapinę, kai nėra kito pasirinkimo. Tada prasideda dalybos „mano-tavo-jo-jos”, nors prieš tai tas pats žmogus visiems aiškina apie tai, kad viskas kalnuose bendra. O kažkam belieka stebėti ir tikėtis, kad viskas bus gerai ir, kad visi grįš drauge, sveiki ir nesusipykę:). Tokiose situacijose gali pažinti tuos, su kuriais norėsi kitą kartą keliauti, jausiesi saugus ir ramus. Ir man, turbūt, tai yra pats įdomiausias procesas, kuris vyksta kalnuose. Tartum kitoje planetoje, tartum Mėnulyje…
Gyvenimiškas viršūnes įveikti sunkiau nei kalnuose
„Pirmos dienos sunkios: aklimatizacija, fizinis krūvis, žymiai mažiau maisto, o jei dar sumąstai atsisakyti kavos…, tai silpna, trūksta oro, bemiegės naktys, jauti įtemptus raumenis, nutirpusius pečius, nes kuprinės svoris – 20 kg.
Visus būkštavimus, nepatogumus, fizinį krūvį įveiki, prisitaikai sau per 3-5 dienas ir tada pamatai kalnų grožį. Švarus upelių vanduo, ežerėliai, tyras oras, snieguotos kalnų viršūnės, laukiniai ožiai Tūrai, nebijantys žmonių, didžiulės uolos ledyno vidury, akmenys, akmenys, akmenys… Tuomet pradedi pastebėti daugybę paralelių tarp ekspedicijos kalnuose ir „gyvenimo Žemėje“: žingsniuodamas kalnų takeliu ar tarp akmenų nuobirynų negali užsisvajoti, turi stebėti kur statai koją ir sekti „tūriukus“, kurie ženklina kelionės kryptį, tako vietą. Jei prasižioplini, kaip ir gyvenime, – tenka sunkiai, su kuprine ant pečių, atidirbti, atstatyti prarastą poziciją. Suklydo grupės vedlys, visa grupė turi papildomo darbo. Eini kalnų taku, kaip gyvenimo keliu, akmenų sampilo viršumi, jei žengsi į kairę ar per daug į dešinę, turėsi skaudžias pasekmes ir jas pajusi iš kart.
Kalnuose siekti viršūnių ženkliai lengviau nei gyvenimo viršūnių. Kalnuose tave kamuoja tik fizinis nuovargis, nėra pagundų, komandos žmonės tau padeda. Civilizacijoje siekti savo viršūnių žymiai sunkiau: protas sukuria abejones, nepasitikėjimą, kiti žmonės sukuria kliūtis, trukdo siekti tikslo, dažnai konkuruoja, nori tave nustumti nuo tako. Pagundos atitraukia tavo dėmesį ir tu ištęžti, atsitrauki nuo tikslo, mėgaujiesi malonumais, pamiršti kelionės tikslą“, – dalinasi įspūdžiais Mindaugas Sakalauskas.
Kalnuose supranti, koks visgi mažas ir menkas esi
„Atsivėrus nuostabiems ledynų ir uolų vaizdams, tą pačią akimirką dingsta nuovargis ir sunkumo jausmas.. Kalnų galybė, sniego griūčių griausmas, krioklių šniokštimas, upelių tekėjimo ramybė, mielų ožkyčių cyptelėjimai atperka visus kelionės sunkumus. Kalnuose pamačiau, kiek daug aš galiu tiek fiziškai tiek morališkai. Kiekviena diena buvo išbandymų diena, kuri man, kaip asmenybei duodavo peno augti. Disciplina, ankstūs rytai, budėjimai, visa buitis, prisitaikymas prie greitesnių ir lėtesnių grupės draugų užgrūdina gyvenimui. Kalnų vaizdai atpalaiduoja ir suteikia neišnykstančią nuostabą. Upelių ir krioklių garsai nuramina sielą. Kiekviena diena – tai susipynusių jausmų gama, kuri išlieka ilgai. Paskutinėmis dienomis grupėje buvo liūdesys, nes niekas nenorėjo išvykti iš nuostabaus rojaus kampelio, kur nėra nei kompiuterių, nei politikos, nei Maximos. Kalnuose supranti, koks visgi mažas ir menkas esi prieš kalnų galybę…, norisi ten sugrįžti“, – sako Aistė Šukutytė.
Sigita Kriaučiūnienė
