Tautodailininkas Valentas Butkus, gyvenantis Baikšionių kaime (Ukmergės raj.), nustebino Švenčionių Nalšios kraštotyros muziejuje susirinkusią vertinimo komisiją, sprendusią, kuriam iš tautodailininkų, atvežusių į Vilniaus apskrities parodą – konkursą skirtus darbus, įteikti „Aukso vainiką“. Realiausias kandidatas vaizduojamojo meno kategorijoje (taip pat dalyvavo tautodailininkai iš Širvintų, Elektrėnų, Trakų, Švenčionių, Šalčininkų ir Vilniaus rajonų) tapo Valentas Butkus, parodęs skulptūrų ciklą ‚ Šventoji duona‘.
Iš vidinio poreikio atsiradęs skulptoriaus kelias, kaip jis sako, nuo drožinėjimo peiliuku vaikystėje iki specialių įrankių skaptuoti medį dabar, baigusiam Kauno miškų pramonės technikumą ir ilgus metus dirbusiam Šešuolių urėdijoje eiguliu, nebuvo kažkokia naujiena: jau dalyvauta ne vienoje parodoje. Tačiau kilusi idėja papasakoti apie Duoną, tapo jo brandumo įrodymu, kai per trejus metus sukūrė šį ciklą ir jį atidavė komisijos verdiktui…
Ar ne apie kasdieninės duonos atėjimą ant mūsų kasdieninio ir šventinio stalo prisimena Valentas Butkus? Ar ne apie mintį, slypinčią Duonos gaminimo procese, kai vėlgi su nostalgija prisimenamas kepimo ritualas, kuris prasideda, kai ruošiamasi sėjai ir pjūčiai, o paskui – duonkubilyje raugiant ją? Tuo saulės ratu, per kalendorines šventes, suvokdamas metų slinktį, garuojančios duonos ant šventinio stalo svarbą, žmogus suvokia Dievo ir Duonos santykį betarpiškai. Juk kaip žiūrėsime į ją, kaip matysime ją – taip ir suprasime savo santykį su pasauliu ir gamta. Gali duoną ir sumindyti… Bet tada suterši žmogaus vardo prasmę…
Tikiu, kad komisija būtent tai ir pajuto: sąžiningą ir autentišką tautodailininko Valento Butkaus pagarbų pasakojimą medžio kalba….
Valentas sako, kad jis panoro išsakyti medyje savo jauseną, patirtį, kai gilus, šventinis, mitinis ir sakmėmis apipintas duonos kelias, skirtas kiekvienam iš mūsų suvokti duonos reikšmę mūsų gyvenimui, tam procesui, kuris kartu su motinos pieno gurkšniu pradeda skleisti pagarbą, kiekvienam yra svarbus ir atsikartoja, nes ji, sako Valentas, yra kasdieninė, bet be kurios tu negali nei išgyventi, nei dirbti…
Būtent su ta mintimi skulptorius Valentas Butkus, erdvioje tėvonijos sodyboje kartu su broliu, turinčiu medžio apdirbimo dirbtuves, ėmėsi drožti medžio skulptūrų ciklą „Šventoji duona“. Visada betarpiškai kalbėdavosi ir kalbasi su miško esančiomis esybėmis, kurios slypi ne tik žvėryse ar paukščiuose, bet ir augaluose bei medžiuose. Kalbėjimuose atsiranda dialogas, kuriame susidėlioja mūsų gyvenimo ratas, sako Valentas… Atsiranda patriotinis jausmas mūsų pamatinėms šaknims, be kurių tarsi vaikščiotume kaip tie mankurtai – žmonėmis be atminties… Vadinasi, be savo istorijos, savo tradicijų, be savo sentimentalios jausenos liestam medžiui ar glostytam žvėriui…
Subręsti tam jausmui ir sukurti šį ciklą, Valentas sako, padėjo ir kolegiška draugystė su skulptoriumi R. Zinkevičiumi, kurio kryždirbystės temomis darbus vertinąs… Todėl jau anksčiau ryžęsis iš medžio sukurti ir savo „Pietą“, ir „Rūpintojėlį“. Ta kryždirbystės kryptimi, tautodailininkas tikino, ir toliau eisiąs.
Dabar gi sukurtas skulptūrų ciklas „Šventoji duona“ sudėliot į aštuonias skulptūrų kompozicijas – arimas; sėja; rugiapjūtė; kūlimas; valymas; ,malimas; duonos kepimas ir pabaigtuvės. Buvo akcentuota, kad darbai išdrožti iš vientiso medžio luito, kuriame matosi išskaptuotos žmonių ir gyvūnų figūros… Jos išdrožtos, sako Valentas, iš žalio medžio, nes išdžiūvusios ąžuolo šakos jau nebeįveiksi… Kartais tėvų sodyboje esančiose dirbtuvėse plušėdavo nuo aušros iki sutemų – kol pavargdavo ir rankos, ir mintys… Ir taip trejus metus…
Taigi vertinimo komisija skulptoriaus darbų ciklui „Šventoji duona“ skyrė pirmą vietą ir kelialapį į respublikinį tautodailininkų „Auksinio vainiko“ konkursą, kuris tradiciškai įvyks kitų metų sausį per Tris karalius… Šį kartą – Jurbarke…
Kęstutis Česnaitis
FOTO: Albinas Kuliešis
* Tautodailininkas Valentas Butkus po apdovanojimo Švenčionių Nalšios kraštotyros muziejuje, 2011
