Pirmiems Lietuvos Respublikos pasams jau suėjo 20 metų. Paminėti šią sukaktį Ukmergės policijos komisariato Migracijos poskyrio kolektyvas ir svečiai rinkosi balandžio 20 dieną.
Buvo paruoštas stendas, kuriame susirinkusieji galėjo apžiūrėti pasų istoriją: nuo Smetonos laikų iki dabartinių pasų. Ukmergės meno mokyklos, Dailės skyriaus auklėtiniai paruošė savo darbų parodą, kur galėjai išvysti piešinėlius, kuriuose pavaizduota kaip vaikų akimis atrodo pilietiškumas, valstybingumas ir pats pasas.
Susirinkusius pasveikino Ukmergės raj. policijos komisariato viršininkas Rolandas Kiškis, gražiomis muzikos kompozicijomis pradžiugino Meno mokyklos auklėtiniai.
Migracijos poskyrio viršininkė Jolanta Rinkevičienė visiems papasakojo įdomių faktų iš paso istorijos:
„Jau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išduodami asmens tapatybę liudijantys dokumentai vykstantiems į užsienį.
Žymesniems asmenims rekomendavinį raštą išduodavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio kanceliarija. Nuo XVI a. pradžios įvairūs Lietuvos didikai rekomendacinius raštus išduodavo savo patikėtiniams. Buvo paplitę ir valstiečių asmens tapatybės dokumentai XVII-XVIII a. vadinti valstiečių pasais.
Visuotinę pasportizaciją Lietuvoje įvedė vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-08-01 iki 1918-11-11). Pasuose jau buvo dešiniojo smiliaus piršto atspaudas.
Nepriklausomoje Lietuvoje pasų įstatai buvo priimti 1919-07-01.
1919-12-05 Valstybės Tarybos patvirtintais naujais įstatais (su vėlesniais papildymais) buvo vadovaujamasi per visą tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį. Juose nebuvo nuostatos dėl piršto atspaudo pase.
Nuostatuose buvo įtvirtintos šios normos:
* pasas yra asmens paliudijimas ir jį privalo turėti pilietis, kuriam sukako 17 metų, o mažamečiai vaikai buvo įrašomi į tėvo arba motinos pasą.
* pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui;
* sulaikytas be paso ir negalintis jokiu būdu paliudyti savo asmens tapatybės, laikomas suimtas namuose iki bus išaiškinta, kas jis yra. Ir už kiekvieną tokią dieną iš jo išieškoma po 10 auksinių.
* už pasą buvo imama rinkliava – 3 auksiniai, negalintieji susimokėti – buvo paliuosuojami (atleidžiami nuo mokesčio).
* pasui reikėjo pristatyti fotografiją, kuri buvo pri segama;
* asmuo, gaunantis pasą, privalėjo pasirašyti, kad kito paso ar kito dokumento jis nebuvo gavęs;
* pasus reikėjo išsiimti iki 1920-02-01. Neišsiėmus – bauda iki 50 auksinių.
* pasai buvo išduodami be termino.
1932 m. Kriminalinės policijos direktorius pateikė raportą Vidaus reikalų ministrui dėl pasų įstatų tobulinimo. Praktika parodė, kad pasai yra lengvai klastojami – lengva nuotrauką perklijuoti į kitą, asmens žymės kinta (ūgis, plaukų spalva, veido forma ir kt.). Pasiūlė naujuose pasuose numatyti tokius individo požymius, kurie nekinta ir kuriuos turi tik tas individas – piršto atspaudą.Jo negali pakeisti nei fotografija, nei asmens parašas, nes pagal juos, o ypatingai paskutinį, identifikuoti labai sunku.
Dar viena surasta problema – klaidingai į pasus įrašyti vardai, ypatingai žydų tautybės. Pvz.: metrikuose – „Joselis”, o pase – Juozas.
Į Lietuvą atvykę svetimšaliai su Lietuvos atstovybių užsienyje vizuotais nacionaliniais pasais per 24 val. privalėjo užsiregistruoti vietos milicijoje ir gyventi Lietuvoje ne ilgiau kaip vieną mėnesį.
Norintieji pasilikti gyventi ilgiau – turėjo gauti specialų leidimą iš apskrities viršininko. Toks leidimas buvo duodamas ne ilgiau kaip 1 metams ir kainavo 600 auksinių, vėliau – 20 litų. Svetimšalis, pažeidęs tvarką, galėjo būti baudžiamas pinigine bauda iki 1000 litų.
Asmenys, dėl politinių priežasčių išvykę iš savo šalies ir negalintys gauti jos paso, galėjo naudotis vadinamuoju Nanseno pasu, atstodavusiu tiek vidaus, tiek užsienio pasą.
Tokie pasai buvo įvesti 1922 m. liepos 5 d. Ženevos nutarimu. Šis pasas nesuteikė teisės gyventi Lietuvoje be atskiro leidimo.
Atskirus asmens tapatybės dokumentus turėdavo prostitutės: kiekviena vietoj paso gaudavo sanitarinę knygutę su fotografija, instrukcijomis ir sanitarinės kontrolės lapais. Moteriai nustojus verstis prostitucija, pasas jai būdavo grąžinamas.
Po nepriklausomybės paskelbimo buvo svarbu įdiegti savo piliečių asmens dokumentus. Tai buvo nepriklausomos valstybės garbės reikalas.
1992-04-22 Ukmergės rajone buvo išrašyti pirmieji Lietuvos Respublikos piliečio – pasai, kurie visiškai atitiko kelionems dokumentams keliamus reikalavimus.
Per 1993 metus Ukmergės rajone buvo išduoti 28 436 Lietuvos Respublikos piliečio pasai. Nuo 1992-04-22 iki 2003-01-01 buvo išduota 57 456 dokumentai. Pasak viršininkės, sekantys metai bus tikrai darbingi, nes ateina metas daugeliui keistis pasus.
Asmens tapatybės kortelės, pasai, asmens be pilietybės kelionės dokumentas, užsiečio pasas, pabėgėlio kelionės dokumentas išduodami nuo 2009 m. sausio 1 d.
Nuo 2009 m. į Lietuvos Respublikos asmens dokumentus papildomai elektroniniu būdu įvedami asmens biometriniai duomenys – pirštų atspaudai, veido atvaizdas ir parašas.
Lietuvos Respublikos pasas sukurtas atsižvelgiant į naujausius Europos Sąjungos reikalavimus ir Tarptautinės civilinės asociacijos organizacijos (JCAO) rekomendacijas.
Paso knygelėje yra 32 puslapiai ir polikarbonatinis asmens duomenų lapas, kuriame duomenys, nuotrauka ir parašas išgraviruoti lazeriniu įrenginiu. Lietuvos Respublikos pase įrašai pateikiami lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis. Kiekviename paso lape yra panaudoti skirtingi Lietuvos kultūros paveldo objektai (Trakų pilis, Gedimino pilis, Kuršių Nerija, paprastas kaimo kraštovaizdis, Panemunės pilis, Palangos tiltas, Aušros vartais ir kt.).”
Renginio pabaigoje buvo įteikti pažymėjimai tiems, kurie prieš 20 metų pirmieji gavo lietuviškus pasus Ukmergėje: Erika Urbonavičienė, Rasa Pulkaunikaitė, Felicijonas Lapienis, Kristina Liucija Reingartienė, Petras Pilka, Gintautas Vincentas Stankaitis, Rimantas Šmigelskas, Arūnas Margelis, Vilius Lisauskas, Gintautas Bočiūnas, Andrius Varžgalys ir kt.
Migracijos darbuotojos sukakties proga sukūrė ir eilėraštuką: „Migracijoj dirba išdykusios moterys biškį, ir visko čia būtų, jei neprivengtų komisaro Kiškio. Antraip kaip per Užgavėnes sijonai švytruotų, rankom mojuotų ir čierką kilnotų. Lakstė jos aukštyn, žemyn, vakarop kiūtino vis retyn. Dabar gi triūsia pirmam aukšte, šypsosi laimingos lyg sėdėtų auksiniame šaukšte. Visko jos matė laisvoj Lietuvoj, ir verkė, ir juokės kaip toj dainoj. Keitė pasus iš raudono į žalią, tikėjo ateitim gražia be galo. Įmontuotos į griežtas instrukcijas damos nepanašios į kokias konstruktores. Dirba jos stropiai, lyg bitės Majos ir nepasakysi, kad jos negražios. Mėgstančios miniakus ir šokį krakoviaką, algos nusipelnė mažiausiai už trečią etatą. O pensijon eitų su 2000 litų, kitaip nepajudinsi jų lyg granito. Kietos mergaitės, moteriškai aktyvios, dirba jos puikiai iki paskutinio syvo. Dvi iš jų – anūkus myluoja, kitos dažnai uždainuoja. Pasiukus ne litukus skaičiuoja ir nė viena iš aštuonių nevaitoja, nes dvidešimtmetis lietuviškas pasas – man, tau ir mums visiems – ne popieriukas basas. Gražus ir tvirtas, išdidus ir išgirtas, dokumentas kaip sakramentas, liekantis ir po mirties lyg testamentas. Tad tegu džiaugiasi mis gracijos girdėdamos mūsų audringas ovacijas. „
vilkmerge.lt
