Rodos, Konstitucija demokratiška, spauda laisva, rinkimai vyksta pagal visus demokratijos reikalavimus, tačiau pati demokratija mus atvedė į akligatvį: demokratija tapo silpnos valdžios forma, kuriai demokratija yra būdas pasislėpti nuo atsakomybės (,, jūs patys mus išrinkote, jūs patys patikėjote mūsų pažadais”). Demokratija tapo socialiniu mechanizmu, kuriuo vienetai, apgaudinėdami visus kitus, turtėja apgautųjų sąskaita.
Tam, kad būtum ,,demokratiškai” išrinktas, privalai patikti, pažadėti, save ,,parduoti”, t.y. paprasčiausiai meluoti. Tiesa visuomet yra sunki ir dažnai nepatogi. Džiaugsmo tiesoje irgi nedaug. Todėl ,,demokratija” vienus melagius (geriausiu atveju) keičia kitais.
Piliečiai, norintys keisti mūsų Valstybės demokratijos raidą, privalo iškelti sau tikslus:
– Moralumas turi tapti politinio gyvenimo norma. Tik išrinkdami ir matydami brandaus piliečio(valstybės pareigūno) pavyzdį valdžioje, visuomenė ims pasitikėti valstybe ir pati taps kitokia. Iš valdžios turime reikalauti ypatingo teisingumo ir doros pavyzdžio, nes piliečius skatina ne tiek įstatymai, kiek asmeninis elgesys. Valdžia privalo nešti disciplinuotumą, teisingumo suvokimą, sąžiningumą, riteriškumą, saikingumą, bendruomeniškumą, pagarbą žmogaus orumui, tvirtas padorumo nuostatas.
– Piliečiai privalo kontroliuoti, kad valdžios žmonės vadovautų tautai remdamiesi įstatymais ir etikos kodekso nustatytomis taisyklėmis.
Tam, kad tai pasiekti, piliečiai dažnai turi apsispręsti: kas jiems svarbiau – nauda ar teisingumas?
Mes linkę ,,demokratiškai” išrinkti valdžią, kuri mums žada naudą – grąžinti žemę ar kitą turtą, pakelti atlyginimus ar pensijas, sumažinti mokesčius ar teikti lengvatas, atimti iš vienų ir teisingai padalinti kitiems ir t.t. Kiek šie pažadai teisingi kitų mūsų bendrapiliečių ar net Valstybės atžvilgiu, mums nelabai rūpi – svarbu naudinga mums.
Kai šitaip yra, tai rezultatų ilgai laukti nereikia: „Juo toliau, juo labiau požiūryje į Seimo narį įsivyrauja vartotojiškas mąstymas: aš tave išrinkau, o ką tu man asmeniškai davei (duosi)? Į laisvę ir nepriklausomybę, beje, taip pat – o ką man davė ta laisvė? ” („Pilietinė visuomenė: vizija, tolstanti nuo Lietuvos?” „Naujasis Židinys-Aidai”, 2004/9–10).
Valstybės gyvenime neliko teisingumo, nes valdžioje esantys sprendimus priiminėja įtikdami tam tikroms piliečių socialinėms grupėms (rinkėjų grupėms) ar dar blogiau – kada valdžia priiminėjo sprendimus naudingus suinteresuotiems asmenims ir ne už ,,dyką”. Asmenų grupėms (tarkime partijoms) tapo nesudėtinga ir pigu, pasinaudojant mūsų naudos siekiu, ,,nusipirkti” mūsų valią, t.y. pakliūti į valdžią. Geriausiai žadėti-meluoti moka menkos moralės politikai, todėl jų valdžioje tik daugėja. Su kiekviena nauja valdžia mūsų gyvenimas blogėja, nes renkame daug žadančią, bet ne teisingą ir padorią valdžią. Visos valdžios mums tampa vienodos – melagės ir neteisingos. Bet ar gali būti būti kitaip, kada rinkdami valdžias, vadovaujamasi naudos, o ne teisingumo ir padorumo principais? Valdžios išsigimsta, o tai matydami dalis mūsų bendruomenės narių, pradeda elgtis taip pat – bendruomenėje ieško silpnesnių ir kvailesnių, kurių atžvilgiu galėtų elgtis sau naudingai, bet nebūtinai teisingai ar teisėtai.
Mūsų gyvenimo ratas tampa liūdnas – gyvename Valstybėje, kurios valdžia nepasitikime, keikiame, geriausiu atveju ignoruojame. Dirbame (jeigu darbą turime) vergovinėmis sąlygomis, taikstydamiesi su viskuo. Šeimose tvyro slogi įtampa dėl savo ar savo vaikų ateities, dėl kasdieninių nepriteklių (nors kiekvieną kartą renkame valdžią dėl to, kad taip nebūtų – siekdami labai aiškios naudos), dėl emigravusių artimų asmenų, dėl nepakeliamų mokesčių ir t.t. Todėl ar ne laikas, visiems nepatenkintiems piliečiams, susimąstyti apie savo veiklos ir sprendimų įtaką į tokį baisiai liūdną gyvenimo ratą?
Vasario-16 –ąją – Valstybės Nepriklausomybės Atkūrimo proga – būtų prasminga pergalvoti mūsų santykį su Valstybe, t.y. mūsų atsakomybės už Valstybės valdžią klausimą. Juk Valstybės valdžia neatsiranda iš ,,šventosios dvasios“, o yra mūsų visų apsisprendimo rezultatas – apsisprendimo, renkantis galimą naudą ar ilgalaikį teisingumą.
Laimė – gyventi teisingoje visuomenėje, bet ar spręsdami Valstybės reikalus, mes – piliečiai – tinkamai elgiamės ir apsisprendžiame?
vilkmerge.lt nuotr.
