Prieš gražiąsias žiemos šventes Dukstynos pagrindinės mokyklos 2b klasės mokinukai vedini savo entuziastingos mokytojos Dianos Buklienės, dalyvavo Ukmergės kultūros centre vykusioje edukacinėje pamokėlėje „Pabeldė angelas į tavo širdį“.
Kurioje savo išmone pasidalino žymi Lietuvos tautodailininkė Albina Žiupsnytė. Pamokėlės metu susipažinome su karpinių menu, tautodailininkė pasakojo, jog karpiniai iš popieriaus yra savita meno šaka, turinti senas tradicijas. Popieriaus karpinių menas gimė Kinijoje kadangi popierius išrastas ten prieš du tūkstančius metų, būtent prieš tiek laiko ir tik nuo tada ir atsirado galimybė karpyti ir kurti karpinius. Siluetiniai karpiniai atsirado Persijoje, kurie atkeliavo į Europą ir greitai paplito Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje, Lenkijoje. Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta užsiiminėti XVI a. Itin populiarūs namų interjero puošybai popieriaus karpiniai buvo XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Lietuvoje karpiniai buvo populiarūs ypač kaime, kur įvairių kalendorinių ir šeimos švenčių metu juos naudodavo kambarių puošybai. Kaimo žmonės karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, šventųjų paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas. Specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, varpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaunavedžių sėdimai vietai papuošti. Kiauraraščių karpinių ornamentika išplaukė iš audinių, medžio raižinių specifikos, komponavimo tradicijų. Karpiniai atspindėjo originalią liaudies kūrybinę savimonę, vieno ar kito krašto etninę kultūrą. Žmonės kiek galėdami stengdavosi, kad namuose būtų švaru ir gražu. Karpinius jie laikė pasididžiavimo vertais rankdarbiais, pagarbos vertu papuošalu.
Išklausę pasakojimo apie karpinių meną apžiūrėjome pačios tautodailininkės Albinos Žiupsnytės karpinių parodėlę, tautodailininkei leidus nusifotografavome patikusius darbelius.
Tautodailininkei padedant mokėmės karpyti šventinius popieriaus karpinius, stengėsi ir mergaitės ir berniukai. Šiek tiek darbštumo, kūrybingumo, širdies šilumos – ir turime šventinį sveikinimą…
Vaikams karpyti taip patiko, kad grįžę į namus mokė karpyti tėvelius, senelius, klasėje pasigaminę gražių atvirukų sveikino vieni kitus, mokytojus, draugus ir artimuosius.
Juk rankų darbo, iškirptas, kad ir kuklus karpinys daug brangesnis – nes vienintelis, nei pirktas šimtais tūkstančių egzempliorių tiražuojamas atvirukas.
Mokinių tėveliai
