Praėjusiais metais, birželio mėnesį, aštuntą kartą Deltuvoje buvo surengtas kasmetinis teatralizuotas susirėmimas tarp Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ir Rusijos imperatoriaus caro Aleksandro Pirmojo kariuomenių. Dalyvavo karo istorijos klubai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos. Nei vienas klubas nedalyvavo nei iš Rusijos, nei iš Prancūzijos. Iš viso neteko girdėti, kad Rusijos ar Prancūzijos spauda ar radijas būtų atsiliepę apie rengiamus mūšius Deltuvoje. Sakyčiau, nors diplomatinius atstovus būtų atsiuntę iš ambasadų. Matosi, kad nei rusams, nei prancūzams Deltuvos mūšis neturi jokios istorinės reikšmės. Tokių mūšių Lietuvoje buvo ne dešimtys ir ne šimtai.
Gal tai buvo muštynės, o ne mūšis. Koks ten mūšis, jei jis tuo metu truko 16 valandų? Ar verta trumpalaikį epizodą sureikšminti? Aštuonis metus iš eilės, be jokio jubiliejaus inscenizuoti tą patį mūšį daugiau primena karnavalą nei mūšį. Ar verta šlovinti okupantų ir kolonizatorių pergales? Lietuva po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalinimo 1795 m. buvo caristinės Rusijos okupuota ir naikinama 123 metus. Ar galima užmiršti, kai kolonizatoriai prancūzai pralaimėję karą su Rusija bėgdami per Lietuvą plėšė ir žudė Lietuvos gyventojus?
Kaip galima tratinti mokesčių mokėtojų pinigus atėjūnams pagerbti praėjus beveik 200 metų? Geriau tuos pinigus skirti kaimo bibliotekoms ar mokykloms, kad nebūtų sunaikintos, nes visais laikais ir visomis epochomis norint sunaikinti tautą pirmiausia okupantai pradėdavo naikinti kultūros ir švietimo sistemas, tautos švietėjus bei kovotojus už tautos išlikimą.
Globalizacijos proceso eigoje visa tauta šiukšlinama anglicizmais – sunaikinki kalbą – sunaikinsi tautą ir primena spaudos draudimo laikus, kai valdė „batiuška” caras: Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, tegul sako bus Lietuva ir tamsi ir juoda!” Pažiūrėkime, kaip kai kurie interneto portalai ar įvairūs šou „varo ant tos mūsų Lietuvos”, kad kuo greičiau kosmopolitizuoti ir sunaikinti tautinę savimonę. Esame taip apdrabstyti purvais.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas A. Pociūnas sako, kad karo inscenizacijos labai populiarios Europoje. Galbūt! Tačiau europiečiai šlovina savo tautos praeitį ir kovas už laisvę ir nepriklausomybę, savo tautos kultūros paveldą. Ar daug tokių inscenizacijų surengė Europa apie Žalgirio, Pabaisko, Pilėnų ar Saulės mūšius, kuriuose visiems laikams buvo sutriuškinti kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, kurie prisidengę Kristaus vardu, Popiežiaus laiminami žudė kitatikius – mūsų protėvius sudievinusius gamtą – gyvybės šaltinį. Dar ir šiandien po Vilniaus Katedra jaučiama Perkūno šventykla ir Krivio alsavimas. Dar XIV a. pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą. Prigimtinės arba „pagonių” religijos patyrė daug skriaudų ir naikinimo. Tai darė religijos, kurios skelbėsi turinčios tiesos monopolį.
Reikia neužmiršti, kad „pagoniškosios” – prigimtinės Lietuvos didvyriai kūrė didžiulę valstybę nuo jūros iki jūros, nuo garsios Maskvos mūrų iki pat pilkosios Vyslos krantų. Priėmus krikščionybę Lietuva žlugo ne tik kaip karalystė, bet ir kaip valstybė. Istorija kartojasi. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, šalis prarado nepriklausomybę ir kapitalui spaudžiant, tiksliau Tarptautiniam Valiutos Fondui, privalės žūti kaip valstybė (per kapitalą į pasaulinį viešpatavimą). Baikime šaukti: Lietuva, Laisvė, Nepriklausomybė. Tą mūsų Nepriklausomybę danai baigia užpilti kiaulių srutomis…
Per ekonomines spekuliacijas, devalvavus popierinį dolerį, pasaulio tautos vedamos prie bankroto ir nuskurdinimo, tampa pasaulio užkariautojų įkaitais. Neturėkime iliuzijų. Algų, pensijų, pašalpų mažinimas ir bedarbių skaičiaus didinimas nėra paskutinis. Kad dar daugiau nuskurdinti tautą bus mažinama dar daug kartų. Kodėl mes turėdami tokią šlovingą praeitį bailiai garbiname ir žeminamės prieš svetimšalius? Užsienis taip pasakė, užsienis taip padarė, užsienis patarė… Argi mes neturime savo proto? Jeigu taip bijome užsienio, tai, kol dar nepaliosavo vidurių nešiokime „pampersus”, ypač tai liečia Vyriausybę, seimo narius ir europarlamentarus. Jeigu ir toliau tokie bailiai ir parsidavėliai būsime, tai mus „gerasis” užsienis, sunykus tautai suvarys į Rumšiškių rezervatą, kaip indėnus suvarė „demokratiškiausia pasaulio šalis. Tada galėsime Rumšiškėse laisvai dainuoti: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos, ąžuolai žaliuos”… nors tie ąžuolai senai iškirsti laisvoje Lietuvoje.
Kad išgelbėti Lietuvėlę nuo krizės pradėjome pardavinėti kapitalistams žvyrą…, nes jau viskas išparceliuota, pradedant Mažeikių nafta, atomine elektrine ir baigiant tėvų ir protėvių krauju aplaistyta šventa Lietuvos žeme. Grįžtant prie Deltuvos mūšio, kodėl neinscenizavus Pabaisko? Tiesa, Pabaisko mūšis sėkmingai buvo inscenizuotas Ukmergės piliakalnio papėdėje, kultūros centro dramos studijos režisieriaus, kultūros almanacho „Eskizai” redaktoriaus Vytauto Česnaičio prieš daugelį metų. Šį mūšį stebėjo tūkstančiai ukmergiškių ir svečių. Štai kokius mūšius prisiminti reikia Lietuvai!
Nereikia užmiršti 1918-1920m. kovose už laisvę ir nepriklausomybę žuvusių Lietuvos didvyrių. Jei ne šių nuo žagrės vaikinų paaukota gyvybė ant Lietuvos laisvės aukuro, tai šiandien Lietuvos adresas būtų: „Moi adres Sovietskij Sojuz…” arba būtų atgimusi Žečpospolita: „Marš na Kowno…” su lietuvių kilmės maršalu J. Pilsuckiu priešakyje. Jozefas Pilsuckis, kilęs iš žinomos Žemaitijos bajorų Bilevičių giminės, gimė Zulovo dvare Švenčionių rajone. Tarpukario Lenkijos vadovas nebuvo tikras lenkas, dažnai pabrėždavo ryšį su Lietuva ir sakydavo esąs lietuvis. Kalbant apie Vilnijos kraštą kadaise Popiežius Jonas Paulius II taikliai pasakė: „Ten nėra lenkų, ten gyvena lenkų kilmės lietuviai”. Deja, mūsų Vyriausybė pataikaudama globalizacijos sistemai nenori tos problemos suprasti, psichologiškai praranda šį kraštą ir šiame krašte diskriminuojamus lietuvius.
Norėčiau priminti, kodėl neinscenizavus mūšių ties Širvintomis, Giedraičiais ar Radviliškiu? Tai turėtų suprasti tiek Kauno, tiek Ukmergės „karo vadai”, jei dar neprarado blaivaus mąstymo ir lietuviškos dvasios.
Post scriptum. Pikti liežuviai šneka, kad po Deltuvos „pasaulinės” reikšmės mūšių vyksta puotos iki žemės graibymo… tačiau deltuviškiams kyla problema, kur dėti tokius „kritusius” kovotojus? Palikti nakčiai? Sušals kaip prancūzai prie Maskvos…
Vytauto Vyčo informacija
Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo Juliaus Zarecko atsakymas į šį straipsnį
