Kovo 26 dieną, urėdijos patalpose vyko seminaras miško sanitarinės apsaugos klausimais.
Seminarą organizavo Valstybinės miškų tarnybos, Miško sanitarinės apsaugos skyrius. Artėjant šiltajam metų laikui, sugrįžta ne tik paukščiai – atgyja ir miško kenkėjai.
Kaip nuo jų apginti mišką, kokias įsigyti miškų apsaugos priemones ir kaip jas naudoti – šiais ir kitais miško sanitarinės apsaugos klausimais, vakar su urėdijos bei girininkijos darbuotojais patirtimi dalijosi Valstybinės miškų tarnybos Miškų sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas.
Jo teigimu, žalingiausi spygliuočiams miškams tebėra kinivarpų šeimos vabalas žievėgraužis tipografas ir pušinis straubliukas.
Pušiniai straubliukai iš žiemojimo vietų išlenda balandžio – gegužės mėnesiais. Tuo metu skraidyti pradeda ir eglių kenkėjai – žievėgraužiai tipografai. Skraidys per visą vasarą – iki rugsėjo mėnesio.
Per visą šį laiką miškuose turi būti vykdomos profilaktinės – mechaninės ir biologinės kovos su jais priemonės.
Dėl pušinių straubliukų miške kasamos specialios duobutės, kinivarpoms kabinamos įvairios gaudyklės, ruošiami vabdžiagaudžiai medžiai ir vabzdžiagaudė mediena.
Šias priemones taisyklingai pasiruošti ir miške išdėlioti, atpažinti kenkėjų pažeistą medį miškus prižiūrintiems girininkams ir eiguliams padės Miškų sanitarinės apsaugos skyriaus paruoši bei jiems išdalinti lankstinukai.
Seminaro metu buvo pateikta ne tik žodinė informacija, bet demonstruojama ir vaizdinė medžiaga. Bet svarbiausia, jog jame buvo nemažai ir gyvenimiškų pavyzdžių, praktinių pastebėjimų bei patarimų.
Pavyzdžiui, visada verta žvilgtelėti į tą medį, kurį kala genys. Pasak lektoriaus, paukštis į medį veltui galvos nedaužo – jame kažkas gyvena. Klausimas tik, ar tas gyventojas medžiui pavojingas ar ne. Tie vabalai, kurie gyvena negyvoje žievėje, į jį įsigraužia tik iki gyvos žievės. Jie savo landos neslepia. O kinivarpos slepia. Tad į medį reikia ne šiaip sau žvilgtelėti, o į jį įsižiūrėti atidžiai.
Vabzdžiagaudžius – specialiai kenkėjams gaudyti paliekamus miške medžius ir medieną, reikia palikti storesnius ir plonesnius, nes neaišku, koks bus pavasari.. Jei karštas, plonų labai greitai suvys žievė, ir kenkėjas į jį nebelis. Jei šaltas ir drėgnas, tiks plonesni gaudikliai.
Kinivarpos mėgsta šildytis prieš saulę, todėl gaudykles reikia išdėlioti ne tik nustatytais 40 metrų viena nuo kitos atstumais, bet ir prieš saulę.
Lektoriaus įsitikinimu, kvepiančias gaudykles dera kabinti vieno metro nuo žemės aukštyje – ne aukščiau, nes kinivarpos nemėgsta vėjo.
O straubliukas, pasak lektoriaus, – šarvuotas, kaip tankas, todėl saulėje perkaista. Straubliukas – prietemų vabalas, todėl saulėje jo nematysime.
Lektorius pasidalijo savo patirtimi, kaip apdoroti prieš į mišką išnešant sodmenis. Pavyzdžiui, norvegai miškininkai jų kamienus ištepa specialiu vašku. Pasak lektoriaus, tai daryti bandė ir dvi mūsų šalies urėdijos. Per vašką kinivarpos nelindo. Jei jos ir įsitaisė medelyje, tai aukštai – virš vaško. Žaizdos medeliui, kaip žinia, pavojingesnės tos, kurios yra arčiau jo šaknų.
Tačiau medelių apdorojimas vašku yra ganėtinai brangus – brangesnis nei medelio išauginimas.
Lietuvoje medeliai prieš juos sodinant būdavo išmirkomi priemolio tyrėje. Pranešėjo tvirtinimu, ją ištepus ir medelių kamienus, būtų taip pat efektyvi priemonė nuo kenkėjų. Tačiau dabar retai kas moliu teplioja medelius. Kad nesudžiūtų jų šaknys, jas mirko specialiame gelyje. „Gal gelį galima būtų aplipdyti smėliu“,- su miškininkais tarėsi sanitarinės miškų apsaugos specialistas.
Ukmergės miškų urėdijos miškai nuo kinivarpų invazijos labiau nukentėjo po 1993 metų uragano Anatolijaus. Tada nuo kinivarpų išdžiuvo Kernavės, Šešuolėllių, tuometės Širvintų girininkijų gražūs eglynai.
Pastaraisiais metais ši nelaimė Ukmergės urėdijos miškus aplenkia. „Didelių kenkėjų židinių nepastebėjome, tačiau ruoštis jų antplūdžiui visada reikia“,- sakė Ukmergės miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Vilius Palionis.
ukmu.lt.
