Viešojoje erdvėje vis dažniau girdime mitų ir nepagrįstų nuogąstavimų, susijusių su miškų politika. Tokie įsitikinimai dažnai susiformuoja nepasidomėjus konkrečiomis situacijomis, todėl viešojoje diskusijoje pradeda dominuoti emociniai, ne visada faktais pagrįsti vertinimai. Rūpestis Lietuvos gamta ir miškais yra sveikintinas, tačiau Aplinkos ministerija kviečia kritiškai vertinti socialiniuose tinkluose platinamą informaciją ir remtis tik patikrintais, objektyviais šaltiniais.
Ypač daug klaidingos informacijos susiję su miškų kirtimais. Viešojoje erdvėje pasirodo teiginių, jog planuojama leisti kirtimus net ir griežčiausiai saugomose teritorijose, siūlomi plynieji kirtimai draustiniuose, kasmet kertama vis daugiau miškų, o visa politika grindžiama vien tik pramonės interesais. Tokie teiginiai neatitinka realybės.
Ministerijos parengtame Miškų įstatymo projekte, kurį dar svarstys Seimas, daugiausiai dėmesio kaip tik skiriama didesnei miškų apsaugai. Vienas esminių siūlymų – aiškesnis miškų paskirstymas pagal apsaugos lygius. Numatyta, kad griežčiausiai saugomų – I grupės – miškų plotas padvigubėtų (nuo dabar esančių šioje miškų grupėje). Į šią grupę galės būti įtrauktos ne tik daugiau valstybinių teritorijų, bet ir vertingi privatūs miškai bei saugomų teritorijų dalys, pavyzdžiui, dalis draustinių. I grupei taikomi griežčiausi veiklos ir kirtimų ribojimai – tai iš esmės rezervatinės teritorijos, kur svarbiausia – ekosistemų, rūšių ir natūralios gamtos apsauga.
Dar vienas svarbus faktas, paneigiantis kalbas apie kirtimų atlaisvinimus, yra tai, kad Aplinkos ministro įsakymu nustatyta 5,7 proc. mažesnė valstybinių miškų pagrindinių ir tarpinių kirtimų norma 2026 metams. Tai – didžiausias kirtimų normos sumažinimas per pastarąjį dešimtmetį. Kirtimų norma sumažinta nuo maksimaliai Vyriausybės patvirtintų 11 850 hektarų iki 11 179 hektarų, o planuojamos iškirsti medienos apimtys – nuo 3 620 iki 3 405 tūkst. kietmetrių. Be to, į šią normą nebeįtraukiami brandūs II grupės miškai, kurie bus paliekami natūraliam vystymuisi. Tai reiškia, kad vis daugiau miško teritorijų bus išsaugomos be žmogaus įsikišimo.
Vis dar pasigirsta teiginių, kad net ir saugomose teritorijose yra kertami medžiai. Svarbu suprasti, kad miškų kirtimo taisyklės aiškiai apibrėžia, kur ir kokia veikla leidžiama. Pavyzdžiui, I grupės miškuose, kuriems priklauso rezervatų miškai, arba II grupės miškuose, kuriems priklauso dauguma nacionalinių parkų bei gamtiniai draustinių miškų, ūkinė veikla, įskaitant ir kirtimus, yra draudžiama arba griežtai ribojama. Šie miškai saugomi dėl savo išskirtinės gamtinės, mokslinės ar kultūrinės vertės. Kaip minėta, medžių kirtimas I grupės miškuose ūkiniais tikslais iš viso negalimas, o II grupės miškuose galimas tik išskirtiniais atvejais – jei kyla grėsmė visuomenės saugumui arba yra būtinybė imtis konkrečių gamtosauginių priemonių, pavyzdžiui, lokalizuoti pavojingo kenkėjo židinį, kuris kelia grėsmę visai ekosistemai dėl pavojaus prarasti esminį jos elementą – medyną. Miškų įstatymas šiuo metu leidžia II grupės miškuose atlikti pagrindinius miško kirtimus gamtinę brandą pasiekusiuose medynuose neplynaisiais kirtimo būdais, tačiau tai kelia didelius ginčus visuomenėje, todėl Aplinkos ministerija ir Vyriausybė siūlo pakeisti šią nuostatą.
Reikėtų atskirti, kad ne visose saugomose teritorijose galioja visiškas veiklos draudimas. Kai kuriuose regioninių ar nacionalinių parkų funkcinėse zonose ūkinė veikla gali būti vykdoma, tačiau tik tuomet, kai ji nepažeidžia saugomų vertybių. Svarbu pažymėti, kad kai kuriuose draustiniuose taikomas mišrus apsaugos režimas – kartu siekiama išsaugoti gamtos vertybes ir leisti ribotą, gamtai nekenkiančią veiklą. Draustiniai skiriasi savo apsaugos tikslu: vieni saugo kraštovaizdį, kiti – specifines rūšis ar buveines. Todėl veiklos apribojimai kiekvienu atveju gali būti skirtingi. Tačiau net jei leidžiama tam tikra ūkinė veikla, ji visada griežtai reglamentuojama – draudžiami plynieji kirtimai, ribojami darbų laikotarpiai, keliami reikalavimai dėl senų medžių, buveinių ar retų rūšių išsaugojimo.
Dar vienas svarbus aspektas – tam tikra veikla kai kuriais atvejais yra ne tik leidžiama, bet ir būtina. Tai ypač aktualu saugomose teritorijose, kuriose siekiama išlaikyti ar atkurti natūralias buveines. Pavyzdžiui, siekiant išsaugoti retas atvirų buveinių rūšis, specifinius vabzdžius ar augalus, gali būti būtina šalinti invazinius krūmus, o siekiant suformuoti natūralesnę medyno struktūrą – atlikti atrankinius ar ugdomuosius kirtimus. Pavyzdžiui, siekiant įvairiaamžių miškų, kurie būdingi seniems natūraliems miškams, struktūros susiformavimo, jau vidutinio amžiaus medynuose atveriamos specifiniu mikroklimatu pasižyminčios erdvės, kuriose galėtų formuotis nauja miško karta, o kartu ir suteikti prieglobstį jautrioms miško rūšims. Arba, pavyzdžiui, siekiant išsaugoti retą drugį – kraujalakinį melsvį – kartais būtina pašalinti invazinius ar kitus pernelyg gausiai vešiančius medžius ar krūmus, kad išliktų atviros pievų ir ganyklų buveinės. Tokie gamtotvarkos sprendimai grindžiami moksliniais tyrimais ir prisideda prie natūralaus ekosistemų balanso išlaikymo.
Viešoje erdvėje sklando ir visiškai priešingų mitų – kad ministerija rūpinasi tik “žaliaisiais radikalais” ir pamiršta apie tai, kad medienos pramonė sukuria daugybę darbo vietų ir svariai prisideda prie Lietuvos biudžeto. Vis dėl to, realybė yra kitokia, nes vienas pagrindinių ministerijos prioritetų – balanso tarp verslo ir aplinkosaugos išlaikymas bei administracinės naštos mažinimas verslui. Vienas iš pavyzdžių – patobulinta prekybos mediena elektroninė sistema. Ministerija pasiūlė pereiti prie atvirų aukcionų principų ne tik trumpalaikėms, bet ir pusmetinėms bei ilgalaikėms sutarčių kategorijoms. Tai leidžia pirkėjams matyti vieni kitų pasiūlymus, o smulkiems pirkėjams, kurie dažnai sunkiau prognozuoja globalių tendencijų įtaką medienos kainoms, sumažina riziką permokėti už medieną daugiau, nei rinkoje tuo metu įprasta.
Raginame atsakingai rinktis informacijos šaltinius ir kritiškai vertinti informaciją, o iškilus klausimams – kreiptis į ministeriją ar jai pavaldžias institucijas. Tai padės išvengti klaidingų įsitikinimų formavimosi ir prisidės prie tikslios ir objektyvios diskusijos apie miškų politiką, kuri yra svarbi tiek mūsų gamtai, tiek ekonomikai.
Aplinkos ministerijos informacija
Kaip miškininkai puoselėja rekreacinius miškus arba kam reikalingi kraštovaizdžio formavimo kirtimai?
Visais laikais miškas kiekvienam lietuviui buvo ypatingos svarbos objektas. Miško ištekliai ne tik maitina, praleistas laikas medžių apsuptyje – gydo kūną bei ramina sielą. Šiandien miškas – tai ne tik biologinės įvairovės lopšys, bet ir vis svarbesnė visuomenės rekreacijos erdvė, kurią būtina atsakingai puoselėti. Noras pabėgti į gamtą, atrasti tylą ir grožį tampa vis aktualesnis šiuolaikiniam žmogui, užsisukusiam nuolatiniame miesto šurmulyje ir chaose.
Pasivaikščiojimams, poilsiui, ramybės ir tylos paieškoms dažnas renkasi estetiškai atrodančius, patogius vaikščioti ir ilsėtis miškus. Tačiau, svarbu suprasti, kad estetinis vaizdas, patogumas ir funkcionalumas nėra natūraliai atsirandančios miško charakteristikos. Tam reikalingas miškininkų indėlis. Viena iš priemonių, padedančių kurti patrauklią ir funkcionalią aplinką miškuose, kurios dažnas taip ieško ištrūkdamas į gamtą, yra kraštovaizdžio formavimo miško kirtimai. Jie skirti miškų erdvinės ir rūšinės struktūros formavimui, poilsiui skirtų miškų dekoratyvumo bei estetinio vaizdo gerinimui, gamtos ir kultūros paveldo objektų išryškinimui, vertingų kraštovaizdžio elementų bei įdomių infrastruktūros objektų aplinkos tvarkymui. Šie kirtimai taip pat prisideda prie poilsiavimo sąlygų gerinimo ir yra laikomi svarbiausia miškų formavimo priemone rekreacinės paskirties teritorijose.
Kraštovaizdžio formavimo miško kirtimai gali būti labai įvairūs. Jų pobūdį labiausiai lemia miškų funkcinė paskirtis ir tikslai, kurių siekiama šiais kirtimais. Valstybinių miškų urėdijos valdomuose miškuose taikomi tokie kraštovaizdžio formavimo miško kirtimų būdai:
Erdvių formavimo miško kirtimai dažniausiai atliekami intensyviai lankomose miško teritorijose, ypač prie populiariausių rekreacinių, gamtos ar kultūros paveldo objektų, kur siekiama išlaikyti optimalų uždarų ir pusiau atvirų erdvių santykį. Šiais kirtimais taip pat siekiame išryškinti saugomų objektų vertingąsias savybes, atidengi vizualiai išskirtinį kraštovaizdį. Formuojant erdves leidžiama iškirsti visą sumedėjusią augaliją (iki 0,1 ha dydžio plotuose), tačiau visada yra išsaugomi pavieniai vertingi medžiai – seni ąžuolai, pušys, liepos, taip pat saugomų ar retų rūšių augalai, išsiskiriantys savo forma ar ekologine verte.
Sudėties formavimo miško kirtimais siekiama sukurti estetiškai patrauklius, poilsiui tinkamus ir sveikatingumui palankius medynus. Šių kirtimų metu formuojama tikslinė medynų rūšinė sudėtis, derinant spygliuočių ir lapuočių medžių bei krūmų santykį, skirtingą medyno ardų struktūrą. Kurortuose ir kituose rekreaciniuose miškuose formuojant medynų sudėtį pirmenybė teikiama pušims, taip pat skatinamas fitoncidus išskiriančių rūšių – tokių kaip kadagiai ar ievos – įtraukimas į medynų sudėtį. Fitoncidai pasižymi antibakterinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, tad laiko leidimas tokiose miškuose yra itin naudingas žmogui.
Miškuose dažnai siekiama ne tik sukurti estetiškai patrauklias erdves, bet ir pritaikyti medynų rūšinę sudėtį taip, kad jie taptų labiau tinkami poilsiui. Kai šie tikslai įgyvendinami vienu metu didesnėje teritorijoje, taikomi kompleksiniai kraštovaizdžio formavimo miško kirtimai. Taikant šį būdą vienu metu formuojamas estetiškai išraiškingas, ažūriškas ir mozaikiškas medynas, atitinkantis rekreacinius poreikius bei vietovės kraštovaizdį.
Kraštovaizdžio formavimo miško kirtimais pirmiausia siekiama rekreacinio efekto – sukurti patrauklią, saugią ir estetiškai vertingą aplinką lankytojams. Jie padeda formuoti tokią miško struktūrą, kuri geriausiai atitiktų konkretaus objekto apsaugos formą ir vyraujančią poilsio rūšį. Šie kirtimai vykdomi vadovaujantis vidinės miškotvarkos projektuose numatytomis kraštovaizdžio formavimo priemonėmis. Rengiant valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektus, kiekviename regioniniame padalinyje rekreacinėms reikmėms pagerinti vidutiniškai numatyta sutvarkyti apie 140 hektarų miškų – tai rodo šių priemonių svarbą formuojant rekreacinei paskirčiai pritaikytą miško aplinką.
Siekdama ne tik sukurti patrauklią ir patogią rekreacinę aplinką visuomenei, bet ir veiklą rekreaciniuose miškuose vykdyti su kuo mažesniu poveikiu gamtai, VMU įsigijo mažąją medienos ruošos techniką, su kuria pradėjo vykdyti kraštovaizdžio formavimo kirtimus VMU valdomuose miškuose. Mažoji miško technika pasižymi kompaktiškumu, todėl yra ergonomiškiau pritaikoma vykdant veiklą jautriose, ekosistemų apsaugos, rekreaciniuose, pajūrio miškuose ir saugomose teritorijose. Dirbdami tokie mechanizmai yra manevringesni, gali važiuoti miško keliais, natūraliomis miško proskynomis, kai jų nėra, važiuojant tarpais tarp medžių, prisiderinant prie reljefo, nežalojant pomiškio grupių, minimaliai slegiant miško paklotę. Be kitą ko, tokio tipo medienos ruošos technika naudoja mažiau degalų ir dėl to išmeta žymiai mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Labai svarbu, kad ši technika dirbdama skleidžia mažesnį triukšmą. Tiesa, dėl savo techninių galimybių mažoji medienos ruošos technika nepritaikyta darbuotis vidutinio ir didelio stiebo skersmens medynuose, todėl, garantuoti, kad visi kraštovaizdžio formavimo kirtimai bus atliekami naudojant šią techniką miškininkai negali.
Valstybiniai šalies miškai, patikėjimo teise prižiūrimi VMU, yra visų Lietuvos piliečių turtas. Dėl šios priežasties, dirbdami siekiame užtikrinti valstybinių miškų prieinamumą visuomenei ir puoselėjame ne tik rekreacinius miškus, bet ir rekreacinius objektus visoje Lietuvoje.
vmu.lt inf.
