Vasario 16-osios rytą, Lietuva neteko vieno iš garsiausių lietuvių poetų. Mirė poetas ir dramaturgas Justinas Marcinkevičius. Poetas buvo gydomas nuo gruodžio 7 dienos, kai savo namų laiptinėje nelaimingo atsitikimo metu patyrė sunkią galvos smegenų traumą ir kaklo slankstelio lūžį.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojauta mirus poetui Justinui Marcinkevičiui
Netekome išskirtinės Lietuvai asmenybės – iškilaus piliečio, tautos poeto, dramaturgo, tikrojo Lietuvos Mokslų akademijos nario, publicisto, įvairių premijų laureato, žmogaus, tituluoto Lietuvos sąžine, visos tautos mylimo ir gerbiamo Justino Marcinkevičiaus.
Didžio kūrėjo talentas, atsiskleidęs įvairiose meninės ir visuomeninės veiklos sferose, mums ir ateities kartoms bylos apie žmogų – asmenybę, jo meilės, dvasingumo ir kūrybingumo triumfą prieš gyvenimo smulkmenas, apie nuolatinį žmogaus siekį mylėti be kompromisų ir išlygų, jausti ir kurti tik aukščiausiais sąžiningumo kriterijais remiantis, niekuomet neišduoti savo idealų ir meilės Tėvynei išaukštinimo.
Justino Marcinkevičiaus žodis, kylantis iš pačių giliausių tautos kultūros gelmių, vienodai artimas ir suprantamas visiems tautos sluoksniams, nes labai tiksliai išreiškia tai, ką mes jaučiame, bet neturime tokio didžio talento išreikšti. Susitapatiname su juo, tarsi tai būtų mūsų pačių pasakyta. Tai patvirtina ir liaudies dainomis virtę poeto tekstai, ir neblėstantis domėjimasis jo kūryba.
Justinas Marcinkevičius visiems laikams išliks mums pavyzdžiu žmogaus ir piliečio, kokiu mes siekiame tapti, o jo kūryba ugdys ir taurins mus ir kitas kartas.
Reiškiu gilią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams, Lietuvos žmonėms ir visiems jo talento gerbėjams.
A.Kubilius: šįkart lūpos vietoj „amžinąjį atilsį” kartoja- Lie-tu-va
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius kartu su šimtais tūkstančiais Lietuvos žmonių nuoširdžiai liūdi dėl iškilios asmenybės, kilnaus humanisto, tautos poeto, dramaturgo, prozininko, vertėjo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario Justino Marcinkevičiaus netekties.
„Liūdėdamas atsisveikinu su neeilinio talento ir neeilinės asmenybės šviesos Poetu. Sakoma, kad žynys ir poetas turėtų būti vienas asmuo. Būtent tokiu Lietuvai ir buvo Justinas Marcinkevičius, kurį jo talento gerbėjai vadino vienu giedančiu žodžiu – dainius. Poeto kūryba jau seniai priklauso Lietuvos literatūros aukso fondui, o kelios lietuvių kartos varge ar laimėje, sveikindami ar atsisveikindami kartoja savomis tapusias poeto eiles. Todėl gal ir nekeista, kad šįkart lūpos vietoj paskutiniojo „Sudiev” bei „Amžinąjį atilsį” šnabžda „Mažvydo” finalo eilutes: „El-ie tai „Lie”, „tė-u” tai „tu”, „vė-a” tai „va”… Ar girdit? Kartokite. Kartokit ir klausykit – LIE-TU-VA.”
Tikiu, kad šviesus tautos dainiaus atminimas ir Lietuvos pasididžiavimu tapę jo kūriniai bei darbai ugdys ir mokys esminių gyvenimo tiesų dar ne vieną Lietuvos piliečių kartą.
Reiškiu nuoširdžią užuojautą ir gilią pagarbą velionio J.Marcinkevičiaus artimiesiems, giminėms, bendraminčiams bei visai skaitančiajai bendruomenei”, – rašoma Premjero Andriaus Kubiliaus užuojautoje.
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės užuojauta dėl Justino Marcinkevičiaus netekties
Lietuva neteko Justino Marcinkevičiaus. Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją – mūsų laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo Jonas Basanavičius, o dabar – kitas iškilus lietuvių tautos sūnus.
Poetas Justinas Marcinkevičius buvo iš tų asmenybių, apie kurias kalbėti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes su Justino Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos karta. Velionio eilėraščiuose, dramose, eseistikoje nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo „1946-ieji”, iš „Mindaugo”, „Mažvydo” ir „Katedros” mes mokėmės tautos ir valstybės istorijos, mokėmės atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes. Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai, gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė.
Šiandien dar kartą supratome, jog kiekvienas, skaitęs Justino Marcinkevičiaus knygas, klausęs Jo kalbų ar juo labiau bendravęs su pačiu Poetu, gavo labai vertingą likimo dovaną. Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir dvasingumo šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino dvasiškai.
Nuoširdžiai užjaučiu dėl šios netekties visus, kurie liūdną žinią apie Justino Marcinkevičiaus išėjimą išgyveno kaip asmeninę nelaimę – ir žinau, kad tokių žmonių Lietuvoje daugybė. Užjaučiu Velionio šeimą ir artimuosius, bičiulius ir kolegas rašytojus, visus Lietuvos kultūros kūrėjus. Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba telydi tautos Poeto Justino Marcinkevičiaus vardą ir atminimą.
Irmanto Gelūno, 15min.lt nuotr.
{youtube}KY_EWtcv6co{/youtube}
{youtube}zcJw_yK_h7Q{/youtube}
