Pasibaigė tradicinė Maisto banko akcija. Šį kartą ji man buvo ypatinga, nes aš, Mykolo Romerio universiteto socialinės politikos trečiakursė, pirmą kartą dalyvavau joje kaip savanorė savo gimtajame Ukmergės mieste. Čia aš atlieku savo studentišką praktiką Lietuvos samariečių bendrijos (LSB) Ukmergės skyriuje. Kartu su Ukmergės samariečiais įsijungiau į savanorišką veiklą. Apie samariečius ir jų veiklą jau teko anksčiau girdėti, todėl man buvo labai įdomu kartu dalyvauti su samariečiais savanoriais Maisto banko rengiamoje akcijoje.
Tai buvo man nauja patirtis. Anksčiau pati matydavau savanorius, kurie kviesdavo aukoti vargstantiems ir aukodavau pati, o dabar pačiai teko būti prekybos centre ir kartu su kitomis savanorėmis žymėti ir skaičiuoti paaukotus produktus.
Akcijos metu pamačiau, kad žmonių reakcija į kvietimą aukoti buvo įvairi: vieni žmonės, atjausdami kitus, aukojo noriai, o kiti nusisukdavo ir praeidavo nematydami ir negirdėdami kvietimo aukoti. Nustebino, kad aukoja net senyvo amžiaus žmonės, kuriems ir patiems sunku yra pragyventi, tačiau jie dar nepamiršo, kad kitiems gali būti dar sunkiau ir kiekviena pagalba suteikia žmogui vilties. Padėk savo artimui….
Akcijos metu iš žmonių teko išgirsti įvairiausių replikų kaip : „Va ateina čia kažkokios ir susirenka maistą sau“, „ Neturiu pinigų, kad pirkčiau maistą kažkam kitam“ ir pan. Taip pat teko išgirsti ir gerų atsiliepimų ir reakcijų tokių kaip : „Reikia padėti kitiems, nes gyventi sunku visiems“, „Apima geras jausmas, kai žinai, kad kažkam gali padėti“. Labiausiai nustebino vieno vaikino reakcija. Jo draugė pasakė jam, kad čia nesąmonė, nereikia aukoti tačiau jis jai atsakė: – ,, Ką tu gali žinoti, gal ir tu pati nebeturėsi ko valgyti ir lauksi, kad gauti kažką iš šitos akcijos“.
Buvo labai malonu akcijos pabaigoje suvesti rezultatus ir suskaičiuoti aukotojus ir jų suaukotus produktus. Apima geras jausmas, jog kažkas apsidžiaugs, gavę produktų ir tu betarpiškai prie to prisidėjai…
Malonu buvo bendrauti su samarietėmis savanorėmis. Nežiūrint į užimtumą, šios šaunios garbaus amžiaus moterys atranda laiko savanoriškam darbui, kuris pas mus Lietuvoje dar nėra labai paplitęs. Vakarų Europos šalyse savanoriauja 35-40 % dirbančių žmonių, o Lietuvoje, deja, tiktai apie 10 % ir tai daugiausia jauni žmonės. Savanoriškas darbas yra neatlyginamas pinigine išraiška, tačiau žmogus gauna patirties, bendravimo džiaugsmo, ugdo savo toleranciją, padeda kitiems.
Samarietės savanorės renkasi du kartus į savaitę antradieniais ir trečiadieniais samariečių socialinės paramos centre. Antradienis – tai kūrybinė diena. Čia siuvamos kambarinės šlepetės, prijuostės ir kt. malonūs daikčiukai. Senjorės panaudoja savo darbams nešiojimui nebetinkamus drabužius arba gauna medžiagų atraižų iš miesto įmonių.
Trečiadienį savanoriai iš parduotuvių atveža vienos dienos galiojimo produktus, kuriuos skubiai privalo išdalinti vargstančioms šeimoms. Čia reikia ir fizinio darbo, nes iškraunama nemažai kilogramų produktų. Juos reikia paskirstyti taip, kad kiekvienoje dėžėje būtų vienodai ir mėsos, ir pieno , ir duonos… Nuo gaunamo maisto kiekio priklauso, kiek žmonių sulaukia samariečių skambučio, kad ateitų pasiimti maisto. Sąrašas norinčių gauti tokią paramą yra nemažas. O produktus gauti gali ne ilgiau kaip 2 mėnesius. Taip yra reikalaujama pagal sutartį su LPF „Maisto bankas“. Savanorės turi mokėti išaiškinti žmonėms, kodėl ta parama yra nutraukiama. Žmonių reakcija tokiu atveju nebūna maloni, todėl savanorės turi apsiginkluoti kantrybe bei tolerancija žmonių nepasitenkinimui.
Man teko taip pat pakuoti maisto banko metu suaukotus produktus, kurie taip pat vėliau bus išdalijami socialiai remtinoms šeimoms bei vienišiems senoliams.
Mano praktika tęsis iki gegužės 8 dienos. Manau, jog kartu su savanorėmis mes nuveiksime dar ne vieną gerą darbą. Džiaugiuosi, kad pasibaigus praktikai, galėsiu daug ką papasakoti savo draugams apie Ukmergės samariečių veiklą socialinėje srityje.
Agnė Staikūnaitė, Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos trečiakursė
