Tai yra, bet kokios gėrybės – ar materialinės, ar dvasinės-kultūrinės – veltui negaunamos, jas reika įsigyti. Tam reika pastangų. Pačių įvairiausių, bet vėl gi (esminė taisyklė) – privalai iš kažkur prasimanyti pinigų. Tai galima pasiekti dirbant arba vagiant. Didesnė dalis vis tik pasiekiama dirbant. Juk jei visi vogs, tai tiesiog nebus iš ko vogti. Todėl manau, sutiksite, kad nepriklausomai kokioje santvarkoje gyvename, svarbiausia yra galimybė dirbti ir už tą darbą gauti padoraus gyvenimo vertą atlygį.
Darbą gauti sunku arba „rinksies“ tokį, kokį gausi. Algą imsi ne tokią, kokią turėtum gauti už atliekamą darbą, o tokią, kokią tau nuspręs mokėti tavo arogantiškas ir ne žmogumi,o tik darbo jėga tave laikantis darbdavys. Tai mūsų gyvenimo realybė. Dabar klausiu: ar ji morali? Manau, šie mūsų darbo santykiai turi būti įvardijami kaip XXI amžiaus neovergovinė sistema. Nors šios ciniškos ir super išnaudotojiškos sistemos propogandinė mašina kasdien rėkia, kad tai neišmatuotų galimybių, svaiginančių pasiekimų rojus žemėje. Tikrai, teisybės dėlei reikia pripažinti: rojus žemėje egzistuoja pirmiausia tam 1% Žemės gyventojų, kurie valdo pusę planetos turtų. Vidutiniškai labai gerai gyvena nuo 5 iki 10% šalies gyventojų. Todėl labai svarbu buvo auginti taip vadinamą vidurinįjį gyventojų sluoksnį.
JAV iki krizės jis siekė apie 75% gyventojų. Tai tikrai daug. Tačiau krizė apnuogino tokius giluminius šios visuomenės degradacijos ir išsigimimo klodus. Gana nemaža dalis žmonių, paveikta juos kasdien „zombinančios“ žiniasklaidos ir šou verslo industrijos, yra įtikėjusi, kad kitaip ir būti negali. Jiems viskas aišku: viską reikia perduoti į privačias rankas ir – gyvensime kaip rojuje. O visuomenėje ir toliau kuriama atmosfera – prieš šią XXI amžiaus neovergovinę santvarką kovoti neįmanoma. Tad visuomenė kovoja prieš tai dviem orginaliais būdais: emigracija arba neidami į rinkimus. Net nesusimasto, kad cinikams politikams – tai kaip balzamas ant žaizdų. Tie, kurie išvyksta, netrukdys jiems, nes išvyksta paprastai mąstanti visuomenės dalis. O darbo jėgos įsivešime iš trečiųjų šalių, – norinčių yra. Neis piliečiai į rinkimus – labai gerai, nes mūsiškiai tikrai ateis ir net negalvodami pabalsuos už tai, už ką liepsim.
Tad ar tokioje pseudodemokratijoje ir fundamentalios rinkos įkaite tapusioje šalyje su marionetine vidutiniokų gobšuolių ir garbėtroškų valdžia ar galima tikėtis padoraus atlygio už savo darbą? Ne ekonominiai santykiai aprašyti vadovėliuose apsprendžia jums mokamą atlyginimą. Juk atlyginimas turėtų būti teisingas ir mokamas už jūsų fizinį ir intelektualinį indėlį .Deja, tai tik teorija. Ši teorija kažkiek dar veikia tada, kai rinkoje tikrai trūksta darbo jėgos. Tačiau pasidomėkite, kiek per kapitalizmo ištoriją taip buvo. Labai retai, arba tai kartais galioja tik atskiroms profesijoms. Ir pastebėkite, kaip dažnai kompanijos ar turtingieji dažnai patys nesugeba tos naujos vertės sukurti. Girdžiu sufleravimą – investicijos. Tai – gražiai įpakuotas melas. Taip, naująją vertę sukuria tik žmogus. Būtinos ir finansinės lėšos, bet jos neduos gyvybės be žmogaus.
Štai mažytė ekonomikos ir moralės pamokėlė iš Lietuvos. Po Rusijos krizės 2000 metais šalies įmonių pelnai tesiekė 0,5 milijardo litų, o 2008 m. jau 17 milijardų litų (augimas – net 34 kartus). Tuo pačiu metu vidutinė alga teišaugo vos 2 kartus, o pensijos – tik 1,5 karto. Ar neaišku, kas ką apvogė? Deja, valdžia ištikimai ir dabartinės žiaurios krizės sąlygomis toliau tarnauja tik tai 10% turtingųjų, nors demagogiškai teigia ką kita. Įdomiausia, kad šios problemos glūdi ne materialinės veiklos arba žmonijos kūrybinio potencialo atsiskleidimo sferoje.
Žmonijos kūrybinis potencialas kaip niekada didelis. Kokie grandioziniai mokslo pasiekimai ir jų pritaikymas mūsų gyvenime? Vadinasi, ne čia problema. Problema – žmonių santykiuose. Darbo santykių raida ir būklė Lietuvoje yra tokioje tragiškai degraduojančioje padėtyje, kokioje dar niekada nėra buvę. Melas, atviras cinizmas kasdien sklindantis iš TV ekranų, interneto portalų, jėgos kulto, apgavysčių viešas propogavimas ir suprantama amoralumas. Visuomenė yra vertybių išsižadėjimo kryžkelėje. O koks per pastaruosius metus vykdomas žiaurus puolimas prieš šeimą. Bandoma įteigti, kad tai…atgyvena.O kaip specialiai supriešinamos kartos: dirbantieji ir pensininkai, mamos ir pensininkai, neįgalieji ir pensininkai, vaikai ir tėvai. Visa tai daroma, kad suskaldytą visuomenę, degradavusią visuomenę lengviau paversti pigia darbo jėga, abejingų piliečių – ne – paklusnių „mėsos gabalų“ minia.
Tautos Ateities Forumas(www.taf.lt) stebėdamas ir analizuodamas dvasinio, moralinio visuomenės degradavimo procesus, mato juose tą organizuojančią ir nukreipiančią ranką, apie kurią tyli ir partijos, ir žiniasklaida. Tad TAF ir kviečia visuomenę: atsibuskit. Pabandyti perimti inciatyvą ir pakovoti už kuriančią, bendradarbiaujančią visuomenę. O kokia Jūsų nuomonė apie tai? Kviečiame pradėti diskusiją.
