Ukmergę aplankė dar vienas autorinis, nekomercinis filmas – „Nesamos dievybės ilgesys“. Vasario 27 dieną filmą kultūros centre pristatė pats autorius, jaunas kaunietis Simonas Jurkevičius. Simonas daug laiko praleido užsienyje – Italijoje, kur ir sukūrė minėtą filmą. Pagaliau, grįžęs į Lietuvą ir apsisprendęs čia pasilikti, prisidėjo prie visų apverkiamos ir dažnai „mirštančia“ vadinamos (ką pastebime per susitikimus ir pokalbius su kitais kino kūrėjais), lietuviško kino kultūros žadinimo.
„Apie ką filmas?“ – turbūt taip tradiciškai reiktų pradėti aprašymą, tačiau, po peržiūros susimąstome – kas vis dėl to yra svarbiausia? Kas tampa naujomis vertybėmis mūsų kino teatrų kultūroje, kurioje, per kelias dešimtis metų, iš sklidinų kino salių, buvusių beveik kiekviename mieste ir miestelyje, liko tik kelios dešimtys pustuščių kino teatrų, kurių pagrindą sudaro vakarietiškos smegenų plovimo industrijos „kino megapolių“ plėtiniai. Tačiau galime džiaugtis, kad šiais laikais, kai kiną pakeitė televizija ir vaizdo įrašų žiūrėjimas namuose, net tokiame nedideliame miestelyje kaip Ukmergė, į nežinomo, autorinio filmo peržiūrą susirenka keletas dešimčių žmonių.
Atkreipkite dėmesį: net į tarptautiniu mastu išreklamuotus ir išgirtus, šimtais tūkstančių Kultūros ministerijos litų remiamus, garsių ir vis garsinamų Lietuvos autorių filmus ateina ne ką daugiau žmonių (o kartais net mažiau).
Palyginimui: S. Jurkevičiaus filmas kurtas iš vis be biudžeto. Pažiūrėkite dar atidžiau: šimtai tūkstančių litų – ir nulis litų, bet publikos skaičius panašus. Galima padaryti išvadas ir pastebėjimą: tikrai ne filmo biudžetas yra mūsų kino kultūros vertybė. O antra detalė – net ir šaltu oru, į filmus Ukmergėje daugiau žmonių ateina tada, kai pristatyti ir pabendrauti atvažiuoja ir patys kino autoriai.
Lietuviškas kinas tampa vis didesne mįsle ir džiugu, kad žmonės renkasi į peržiūras, kad kartu tą mįslę įmintų. Tai ne literatūrinis išvedžiojimas – „mįslę“ galima suprasti tiesiogiai, nes filmai tampa vis modernesni, laisvesni ir turi vis sudėtingesnę kino kalbą. Dėl to filmai sunkiau suprantami, o kita vertus – labiau žadinantys norą suprasti. Kaip ir kitose sferose, taip ir kiną kuriantys žmonės po truputį atsikrato kūrybinių kompleksų, kuriuos anksčiau būtume įvardine kaip: „kurčiau meną, bet niekas nesupras, tai darysiu paprasčiau“, arba „kuriu meną, bet niekam nerodysiu, nes niekas nesupras“. Ačiū Dievui, iš kompleksų išsilaisvina ir publika – renkasi ne tik tie žmonės, kurie „supranta meną“, bet ir tie, kurie tiesiog nori pamatyti bei patirti kažką naujo, susipažinti.
Taigi, kaip supratote, pirmiausiai S. Jurkevičiaus filmo peržiūra svarbi jau tuo, „kad tokie dalykai vyksta“ (kaip vis dažniau sakoma liaudyje), o dabar apie patį filmą.
„Neesamos dievybės ilgesys“ – filmuotas skaitmeninio fotoaparato pagalba, be jokio atskiro įgarsinimo, taigi, jo techninė kokybė ir lygis yra pats paprasčiausias, niekas nėra užmaskuota ar įvilkta į išgražinančių priemonių kaukę. Viskas natūralu, tikra, o vienintelis autorių ginklas – tai pati kūryba. Vienas pirmiausiai stebinančių dalykų yra tas, kad filmas yra pilno metražo (trunka 71 minutę). Ir tai dar vienas akibrokštas kitiems kino kūrėjams, sakantiems, kad be pusės milijono negalima nei pajudėti.
Filmo „Neesamos dievybės ilgesys“ tema viena tradiciškiausių – vyro ir moters santykiai. Siužete pateikiamos „menininkų bohemai“ būdingo gyvenimo detalės ir kontrastai – vyras genialus tapytojas ir filosofas, tačiau kenčiantis nuo savo paties gyvenimo ir sprendimų. Visada su buteliu rankoje, griuvinėjantis gatvėje.
Moteris – ieškanti kitokio, gilaus pasaulio, lengvai susižavinti kraštutinumais, tačiau pasimetusi ir taip pat lengvai nusivilianti, bei atstumianti tai, kuo susižavėjo. Situacija niekuo nestebina, tačiau, ir vėl iš kitų pozicijų primena, paaiškina ir padeda pastebėti realius dalykus. Padeda susimąstyti: kokia apgaulinga yra santykių tema, bei kiek daug sąlygų yra lemiančių žmonių galimybes – kilimą ir degradaciją. Bei kiek daug prie žmogaus pasimetimo savo paties gyvenime prisideda alkoholio ar kitų svaiginančių priemonių vartojimas, ir kaip neatsakingas ir savidestruktyvus gyvenimo būdas pasiglemžia talentingų žmonių likimus. Keletas visuomenėje paplitusių menininko įvaizdžio klišių ir yra „menininkas girtuoklis“, arba „menininkas narkomanas“, arba „menininkas paleistuvis“, arba – viskas kartu.
Tačiau, kaip žinome – tiek paprastų, tiek išskirtinai talentingų žmonių nuosmukį dažnai pradeda kiti sunkumai: palaikymo, supratimo ir tvirtos atsvaros neturėjimas, atsparumo neigiamai aplinkos įtakai nebuvimas. Apie ką po peržiūros kalbėjo ir filmo „Neesamos dievybės ilgesys“ autorius: nedaugelis susimąsto, kad didelė dalis kūrinių, kuriais taip žavimasi ir grožimasi, atėjo per asmeninius autoriaus išgyvenimus ir kančią. S. Jurkevičius, ilgai ir šiltai kalbinamas publikos minėjo, kad nors yra visokių menų, bet jo asmenine nuomone, patys giliausi ir stipriausi menai ateina būtent per stiprius išgyvenimus.
Autorius Simonas taip pat minėjo, kad kinas jokiu būdu nėra jo pagrindinė veika. Be šio užsiėmimo jis taip pat yra ir muzikantas – besidomintiems gerai žinomos sunkiosios muzikos grupės „Luctus“ lyderis ir vokalistas. Dėl to, po filmo peržiūros kilo kalbos dar kartą pakviesti S. Jurkevičų kaip muzikantą, supažindinti su vienu išskirtiniausiu šiuolaikinės muzikos žanru, šiuo metu visiškai nebepasitaikančiu Ukmergėje.
Toliau lauksime naujų ir savotiškų filmų peržiūrių, bei gyvo, žmogiško bendravimo su autoriais. Galima pastebėti, kad bendravimas, autoriaus pasisakymai ir atsakymai į žiūrovų klausimus, Ukmergėje tapo viena iš kino kultūros vertybių. Labiau supratus autorių, geriau įsisavinami ir kūriniai, o galimybė paklausti ar pasakyti savo nuomonę kelia sąmoningumą, suteikia neeilinę patirtį, kurios nebūtų įmanoma pasiekti po filmo diskutuojant su draugais ar vienam mąstant priešais tuščią ekraną.
Andrius Vyšniauskas
