Prieš kiekvienus, kaip ir prieš šiuos, seimo rinkimus atgyja klausimas „eiti balsuoti ar ne?“. Argumentų girdisi įvairių: balsuoti reikia, nes taip išreiškiamas pilietiškumas, tikimasi, kad pasikeis valdžia ir pagerės gyvenimas. Teigiantys priešingai teigia, kad vienas balsas nieko nepakeis. Paklausėme, ką apie tai mano 1990 metais į Lietuvą grįžęs išeivijos lietuvis, advokatas, teisės mokslų daktaras (JAV), 2000 – 2004 metų kadencijos seimo narys Romanas Algimantas Sedlickas.
Pradėdamas pokalbį pašnekovas konstatavo, kad žmonės bijo. Argumentuodamas tai papasakojo, kad viename rajone du senukai, paklausti kelio, pasakė, kad „nuvykus į ieškomą šventę, kurioje bus seniūnas ir rajono valdžios žmonės, nereikia kalbinti vietinių. Nes bendravęs su svečiu valdininkas gali prarasti darbą, verslininkas – negauti užsakymų“.
Todėl R. Sedlickas konstatuoja, jog valdžia yra įpratusi, kad viskas vyktų pagal jos valią – „4 – 5 kadencijas seime sėdintys ponai valstybę daro kolūkiu“. Bet, pašnekovo nuomone, darbas seime yra darbas ne konkrečiam asmeniui, o visai tautai, valstybei. Seimo narys gali padėti savo apygardai, bet svarbiausi klausimai yra liečiantys nacionalinius interesus.
R. Sedlicko teigimu, seime labai daug rimto darbo. Pirmiausia – reikia taisyti įstatymus, spręsti didžiules problemas. Bet nukrypstama kitur. „Pavyzdžiui, ar reikia ir ar galima skirti tiek laiko svarstant klausimą, kada degalinėje pardavinėti alkoholį?“ – klausia R. Sedlickas.
Kita problema – ekonomika. R. Sedlickas klausia: „kiek galima taupyti?“ Galima pardavinėti turtą, prasiskolinti, bet tuos pinigus vėliau reikės papildomai uždirbti. Yra daug investicijoms patrauklių įmonių. Bet viskas daroma kaip kolūkyje – „man gerai, tai ir tau turėtų būti gerai“.
Kalbėdamas apie tautos „pajuokavimą“ per praėjusius seimo rinkimus, kai buvo išrinkti dainininkai ir šokėjai, R. Sedlickas sakė, kad mes neatsikratom idėjos – „kiekviena melžėja gali būti prezidente“. Todėl gajus ir požiūris, kad pas mus kiekvienas gali būti seimo nariu.
Kalbėdamas apie seimo veiklą, R. Sedlickas jį palygino su didžiulės korporacijos taryba. Į pastarąją samdomi žmonės turi įrodyti savo kvalifikaciją, patirtį, parodyti, kaip moka dirbti su finansais, ar moka rašyti įstatymus. Renkant seimą į tai neatsižvelgiama. Todėl didžiausia seimo problema – kompetencijos stoka. Ar dabar seime „yra nors vienas tikras ekonomistas?“ – klausia advokatas. Yra gerų buhalterių (pav. – finansų ministrė Ingrida Šimonytė), bet tikrų ekonomistų nėra.
Kiekvienuose rinkimuose nuskamba balsų pirkimo problema. Tačiau seimo rinkimuose R.Sedlickas dėl to didelės problemos nemato. Nes vienmandatėje apygardoje norint būti išrinktam į seimą, reikia 4-5 tūkstančių balsų. O nuperkama tik keletas ar keliasdešimt. Tada balsų pirkimas nėra labai reikšmingas, nes daug balsų nenupirksi. „Kai žmonės eidami balsuoti žinos ko jiems reikia, balsų pirkimas įtakos neturės“ – mano pašnekovas.
Visada tauta turi du pasirinkimus – demokratiją ir autokratiją. Turint demokratiją tautai sunkiau – politikams reikia įtikinti žmones pasirinkti ir balsuoti. Bet jei kiekvienas rinkėjas parduos balsą už butelį alaus ar lėkštę sriubos – neturėsim nieko.
Komentuodamas teiginį, „kad valstybėje uždaras ratas – tauta renka bet ką, o išrinktieji nesistengia ar neįstengia keisti įstatymų“, R. Sedlickas sako, kad šis uždaras ratas yra jau 20 metų. Jam atvažiavus į Lietuvą 1990 metais buvo didžiulė vilties banga, kuri paskatino jį čia pasilikti. Bet praėjo 20 metų ir niekas nesikeičia – einama uždaru ratu, kurį pralaužti galima tik panaudojant tautos protą. Vienas toks būdas – kuo daugiau jaunimo pritraukti į rinkimus.
Jis nesutinka su teiginiu, kad jaunimas abejingas. R. Sedlickas pasakoja, kad dėstydamas universitetuose susipažino su studentais – „nuostabiais, patriotiškais, blaiviais, išmintingais žmonėmis, kuriems priklauso ateitis“. Kadangi „senukai“ po truputį traukiasi, todėl, jeigu jaunimas nori užsitikrinti savo ateitį – turi balsuoti. Pritraukti jaunimą balsuoti galima naudojant visas modernias technologijas, pavyzdžiui, balsavimą internetu. Bet tokio balsavimo kol kas nebus – komentuoja R. Sedlickas, nes „mūsų valdžios vyrukai nori pasilikti su tuo, kas yra, nes taip labai patogu“.
Daug metų Jungtinėse Amerikos Valstijose pradirbęs advokatu R. A. Sedlickas teigia, kad Lietuvoje reikia keisti teisinę sistemą, nes dabartinė neveikia. Kaip pavyzdį jis pateikia Europą, kurioje baudžiamosiose bylose tik 50 procentų įtariamųjų pripažįstami kaltais. Lietuvoje šis rodiklis – 99 procentai. Jo teigimu, reikia ieškoti ne politinės, o faktinės tiesos.
Pašnekovas pažėrė nemažai kritikos ir Lietuvos Konstitucijai. Dėl savo darbo patirties būdamas Konstitucijos žinovu, R. Sedlickas teigia, kad mūsų Konstitucija buvo parašyta gražiai ir gana greitai. Tačiau joje nėra dinamikos ir veiksmo. „Konstitucija turi būti gyvas dokumentas“ – sako advokatas. Todėl kas kiek laiko seimo nariai turi ją taisyti. Nes Konstitucijoje įvardintos žmogaus teisės į nemokamą mokslą, sveikatos apsaugą – neveikia.
Prisimindamas Sovietų Sąjungą R. Sedlickas sako, kad tuomet valdžios galios šaltinis buvo partija ir komunizmas. Mūsų visuomenėje galios šaltiniu turi būti piliečiai, turintys prigimtines teises iš Dievo. Nors tai ir įrašyta Konstitucijoje, bet žmonės nesupranta, kad piliečiai turi įgalioti vieni kitus.
Kiekvienas žmogus turi prigimtines ir įgytas teises. Prie pastarųjų R. Sedlickas priskiria, pavyzdžiui, moterų, gėjų teises. Prigimtinės teisės – tai teisė į gyvybę, į laisvę. Tačiau teismai į žmogaus teises nežiūri, žiūri į trečiaeilius dalykus. Tai rodo, kad valdžia yra svarbiausia, o „žmogelis neturi jokių teisių“.
Iliustruodamas tai, advokatas pateikė pavyzdžius – jei politiką sovietiniais laikais kas nors apšmeiždavo, jam bylos nekeldavo – bausdavo kitaip. Dabar politikai gali apkaltinti žmones šmeižtu ir paduoti juos į teismą. Nors, jei žmogus eina į politiką, rinkėjai turi teisę apie jį viską žinoti. Ir išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, JAV pilietis gali išreikšti savo nuomonę apie politiką tokiais žodžiais, kokiais nori. Jei žmogus pasako, kad tas politikas sukčius ir apvogė konkretų žmogų – prokurorai turi tirti ar tai šmeižtas ir įrodyti, kad politikas buvo šmeižiamas sąmoningai.
Teisinę sistemą reikia keisti ir dėl žmonių nepasitikėjimo teismais, ilgo, net keletą metų trunkančio bylų nagrinėjimo. JAV kitaip – jei byla pasiekė teismą, ją baigti reikia per pusę metų.
vilkmerge.lt
Šis straipsnis nefinansuotas politinių partijų rinkiminės kampanijos, jis parengtas vilkmerge.lt lėšomis
