Vyresni žmonės, arba tie, kurie domisi modernios kultūros istorija, yra pastebėję, kad prieš pusę amžiaus kino filmai buvo rodomi vos ne kiekviename kaime.
Atvažiuodavo, sumontuodavo ekranus ir žmonės galėdavo stebėti tuo metu nepakartojamą ir stulbinantį kino stebuklą. Kovo 28 dieną, „klajojančio kino“ sulaukėme ir Ukmergėje – tai pavadinimas specialaus projekto, skirto surinkti ir parodyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino studentų filmus plačiajai visuomenei. Projekto iniciatorius, iš Ukmergės kilęs Mantas Butkus, minėjo, kad per metus yra sukuriama virš 100 filmų, ir dauguma jų parodomi tik per peržiūras akademijoje, po ko filmai, tiesiog, padedami į stalčius rinkti dulkių. Todėl natūraliai susidarė motyvai rinkti filmus ir sugrąžinti juos ten, kur jie ir priklauso, tai yra – publikai.
Panašu, kad technikos galimybių „renesansas“ galutinai atvėrė vartus toliau vystytis kino kultūrai. Sukurti profesionaliai atrodantį filmą nebereikia šimtų metrų kino juostos, didelių gabaritų technikos ir inžinierių, todėl net studentų kuriami filmai pasiekia itin aukštą techninį lygį. Vaizdo kokybė, spalvos, ryškumas, garsas, muzika, filmavimo sklandumas ir kiti aspektai tiesiog spindėjo ir stebino kiekviename Ukmergėje pademonstruojame studentų filme.
„Klajojančio kino“ vakare parodyta 2 valandų trukmės programa, sudaryta iš trumpo metražo vaidybinių filmų ir muzikinių vaizdo klipų.
Džiugu, kad renginys sulaukė maksimalaus susidomėjimo – publika užpildė visą mažąją salę, kurioje, vis dažniau vyksta jaukios peržiūros su arbata ir pokalbiais su filmų autoriais ar pristatančiais asmenimis.
Apie ką kuria studentai? Kokios jų filmų temos? – atsakant į šiuos klausimus, sunku būtų išvengti ginčų, tačiau pirmasis įspūdis po „klajojančio kino“ vakaro yra labai „lietuviškas“. Vyrauja ta pati intencija kaip ir kituose lietuvių filmuose: rodyti ir kalbėti apie opias problemas, dažniausiai susijusias su santykiais, moraline ir fizine degradacija, nesutarimus, bei, kas itin būdinga studentams – siužetų horizontą nušviesti didesniais ar mažesniais originalumo bei šviesumo krisleliais. Tai reiškia, kad filmuose pamatysite: barnius ir buitinius konfliktus, šeimynines nesėkmes, nesutarimus tarp kaimynų, nesutarimus poroje, konfliktus tarp skirtingos kultūros jaunimo, alkoholizmą ir kitas priklausomybes, įtampą, sudužusias svajones, artimų žmonių svetimumą, išgirsite vieną kitą keiksmą, bet taip pat pamatysite ir jautrumą, svajingumą, nostalgiškus arba šmaikščius intarpus bei vaizdo klipus, išgirsite jautrią ir jausmingą muziką.
Būtų galima spėti, kad studentiškas kinas juda „koja kojon“ su profesionaliuoju. Įdomu dėl ko taip vyksta? Ar tai natūrali kino pasaulio įtaka, ar tai mokymo įstaigų įtaka, ar dar kiti dalykai? O gal būt taip pasireiškia bendri Lietuvos ir Europos kultūros bruožai?
Arvydas Pėšina
