(Programos „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“ veiklos). Sveiki, seniai matėmės – skubu naujienų papasakoti, neįtikėtinai tikėtinų tiesų apie senovės lietuvių tikėjimą gamtos jėgomis, apie tėviškės kalendorių ir kosmologinius simbolius lietuvių ornamentikoje, liaudies dainose, apie visatos platybes ir senovės lietuvių sampratas… viskas taip pakylėta, erdvu, tobula ir paslaptinga. Taigi, šiltą gegužės 8 – ąją Pikas išvyko į Molėtų etnokosmologijos muziejų Kulionių kaime, aplankė astronominę observatoriją, etnografinę sodybą ir dangaus šviesulių stebyklą.
Etnokosmologijos idėja gimė Molėtų rajone, ant Kaldinių kalvų, tuometinių Astronomijos observatorijos personalo vadovo dr. Gunaro Kakaro ir Puslaidininkių fizikos instituto vyr. mokslinio bendradarbio dr. Liberto Klimkos galvose. G. Kakaro dangus ir L. Klimkos etnologija palengva rado bendrus sąlyčio taškus – lietuvių tautos sąsajas su dangumi, Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis.
Dieninės ekskursijos metu per požeminę muziejaus galeriją, tarsi mitologinio medžio šaknis, kilome aukštyn. Penkiose salėse matėme skirtingus žmogaus, žmonijos ryšių su Kosminiu pasauliu pristatymus – senieji etniniai ryšiai, pasaulio matavimai, kalendoriai labai gražiai siejami su astronomija, kosmonautika, nežemiškos gyvybės paieška, mūsų civilizacijos ateities galimybės. Čia sužinojome, jog Saulė, mūsų motina, – kaip manę lietuviai senovėje, – turinti septynias dukras, mūsų planetas (pvz., Indraja – tai Jupiteris), jog krintanti žvaigždė ar Saulės užtemimas senovės lietuviui buvo blogio – ligų ir negandų – pranašais, kad Paukščių takas šviesuliais nusagstytas tam, kad grįžtantys paukščiai namo kelią rastų… Senovės lietuvis pasaulį įsivaizdavęs kaip medį, Saulę ir Mėnulį – kaip didžiuosius Pasaulio šviesulius, savaip suprato Pasaulio atsiradimą, – tą įrodo mitai ir padavimai. Žmonės anksčiau gyvenę pagal mėnulio ciklus, turėję savo dangaus kalendorių – pagal jį sėjo ir derlių ėmė, aukojo, šventė ir vestuves kėlė. Taip gražiai profesoriaus Liberto Klimkos Tėviškės kalendoriuje visos senosios lietuvių kalendoriaus datos ir sužymėtos.
Paėjėję tolėliau, aplankėme Molėtų Astronomijos observatoriją. Apžiūrėjome 165 cm skersmens teleskopą – didžiausią mokslinės paskirties įrenginį Šiaurės Europoje. Molėtų Astronomijos observatorija priklauso VU Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. Joje astronominius stebėjimus gali atlikti visi pageidaujantys Lietuvos astronomai, aukštųjų mokyklų studentai doktorantai, kolegos iš užsienio mokslo centrų. Buvome supažindinti su dangaus pažinimo raida, Lietuvos ir pasaulio astronomijos naujienomis, teleskopais, nuostabaus grožio spalvotomis planetų, žvaigždžių, ūkų, spiečių, galaktikų nuotraukomis. Ukmergės vardą tenykščiai astrofizikai gerai žino – žinia, dėl to, kad netoli Žemaitkiemio 1933 metais nukritęs meteoritas, o Veprių miestelis įsikūręs ant meteorito kadais išmuštos duobės. Meteoritą iš Sibiro, iš Mandžiūrijos gidas leido palaikyti rankose – sunkus, šaltas, gruoblėtas ir neišpasakytai brangus „geležies gabalas“.
Matėme ant observatorijos pietinės sienos įrengtą Saulės laikrodį, netoli teleskopų bokštų – šventųjų mitologinių akmenų rinkinį. Tai dubenuotieji akmenys, senovėje naudoti gydomajam Perkūno vandeniui saugoti.
Šalia Molėtų observatorijos, vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje yra sodyba, kuri, kaip ir visa pietinė Lenktinio ežero pakrantė, priklauso Molėtų krašto muziejui. Atstačius sodybos pastatus juose bus įrengta liaudies astronomijos ir kosmologijos ekspozicija. 1996 metais šalia sodybos buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla – šventvietė. Rato iš dešimties medinių šventyklos stulpų su kalendoriniais ženklais viduryje įrengtas akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos azimutus svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis. Čia apsilankius, susidarėme įspūdį, kaip senovėje buvo stebimi dangaus šviesuliai, atliekami kalendorinio laiko skaičiavimai, sužinojome, kaip dangaus šviesulius stebėjo mūsų protėviai, išgirdome daug įdomaus apie mūsų protėvių pagonišką pasaulėžiūrą, apie senovės lietuvių astronomijos žinias, apie senąjį lietuvių zodiaką. Mus pasitikęs „žynys“ Jonas Vaiškūnas pasakojo, kad senovės žyniai mokė žmones pažinti dangaus raštą („žeimiai“ – tai šiaurė, „dausos“ – tai pietūs, rytų ir vakarų šalelė – tai kryptis, kurioje Saulė tekėjo ir leidosi), sakė, – jei senovės lietuvis gyvenęs gamtoje, jam reikėję žinoti, kada pjauti, kada sėti, kada į medžioklę ar žabų rinkti eiti. Vaižgantas, Rugutis, Ragana, Žvaigždikas, Svaikstiksas, Žemyna, Vaivora, Aušlavis, Austėja, Perkūnas – kokie gražūs pavadinimai, – tai – senosios lietuvių dievybės, kurios įvairiomis progomis buvo garbinamos.
Mūsų antrokė Kornelija pabuvo vaidilute, – žynio lazdą saugojo, – ji reikalinga horizontą ir žvaigždynų skliautą stebėti, nes Dangus, anot Jono Vaiškūno, – tai – išmintis, tai – knyga, iš kurios senovės žmogus visą jam rūpimą informaciją išskaitydavęs, kur eidavęs, ten Dangus su juo keliaudavęs, žvaigždžių akimis žibėdamas. Žmogui gimus, jo gimimas buvo žymimas dangaus simboliais, taip radęsi senieji dangaus ženklai – 12 figūrų. Mergelė – tai anuomet gervės žvaigždynas, svarstykles dvi saulės simbolizavusios, tai – pusiausvyros ženklas, vėžys ir liūtas – svarbiausi šviesuliai, – Pasaulio medžio viršūnėje tupintys paukščiai, simbolizavę Mėnulį ir Saulę, dvyniai – du priešininkai, nesutariantys, kovojantys tarpusavyje, tarsi dvigubos asmenybės. Visiems buvo įdomu sužinoti, ką „žynys“ Jonas apie jų ženklus manąs. Nuo 1997-tų metų paskutinį balandžio savaitgalį čia kasmet švenčiama senovinė lietuvių pirmosios žalumos šventė – Jorė.
Tokia tad mūsų išvyka, o kad kelionė neprailgtų, Molėtų keliuku dundėdami išmokome rišti siūlų apyrankes – kas norėjo, surišo draugei ar draugui – ir Pikutis vieną nuo vadovės Žydros dovanų gavo.
Vėlokai namo grįžome, kažin, ar mamos nebarė? IKIKIKI
Jono Basanavičiaus gimnazijos TAPK projekto programos grupė „Pikas“
Projekto veikla finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis ir administruojama Švietimo mainų paramos fondo.
{besps}pikmol{/besps}
