Praėjusį trečiadienį Seime prie Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžių kabineto būriavosi įvairiaspalvė minia: bibliotekininkai, leidėjai, aklųjų organizacijų atstovai, nepatenkinti vartotojų teisių atstovai, laikmenų pardavėjai… o dar kiek įvairių institucijų suinteresuotų asmenų! Įdėmiam stebėtojui susirinkę galėjo pasirodyti lyg skęstantys, kurie įnirtingai bando „įsikibti” į vieną ar kitą ES direktyvų citatą, – gal pavyks išplaukti.
Laikmenų apmokestinimas ir surinktų mokesčių paskirstymas turėjo būti svarstymų „vinimi”, tačiau dauguma kalbėjo apie Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) 22 str. 1 d. 3 p. ir 25 str. pakeitimus.
Juos įgyvendinus, be knygų autorių teisių turėtojų žinios, taip pat be atlyginimo, bibliotekos galės skenuoti visus išleistus leidinius ir knygas iš privalomųjų egzempliorių. Juos leidėjai yra įpareigoti atiduoti bibliotekoms tik išleidus knygą, mažiausiai – 4 egzempliorius, o jeigu knyga dalinai finansuota – 120 ar daugiau. Apsilankiusiems bibliotekose skaitytojams bus siūloma skaityti prie monitorių ekranų, juk knygų lentynos – atgyvena ir kaupia daug dulkių, o ir lėšų pirkti knygas pakankamai neskiria. Taip pat įstatymo pakeitimai leistų žmonių su negalia organizacijoms ne tik pritaikyti knygas tokių žmonių poreikiams (įgarsinti knygą, atspausti Brailio raštu ar pan.), bet ir tiesiog skaitmeninti jų turinį ir parengti interneto prieigas skaitymui namuose.
Atrodo, kilnus tikslas. Visi galėsime nemokamai skaityti visas Lietuvoje išleistas knygas. Tarp bibliotekų intraneto ir beribio interneto ypatingų sienų, tai yra apsaugos sistemų ar kitų piratavimo prevencijos mechanizmų, nėra. Jau ir dabar internete egzistuoja mažiausiai 11 el. svetainių iš kurių galima nemokamai atsisiųsti per 350 000 pavadinimų knygų – nelegaliai nuskenuotų arba tiesiog pavogtų. Lietuvoje nėra jokių efektyvių antipiratinių programų, nėra atsakingų už internetinę erdvę ir veiksmus joje, kurie atneša žalą.
Gal tai viena iš priežasčių, kodėl per paskutinius 3 metus kasmet lietuviškų naujų knygų pavadinimų mažėja po 15-20 procentų? Bet kam tai įdomu?
Šiandien leidėjai rengia bibliotekų aprūpinimo knygomis akcijas, dovanoja knygas, kovoja dėl bibliotekų knygų fondų gausinimo, teikia nemokamus knygų egzempliorius, taiko nuolaidas, keliauja su rašytojais per bibliotekas… Nes pagrindinis tikslas – ugdyti skaitytoją, žinoti jo interesus, ieškoti atitinkamų tematikų kūrinių, pirkti lietuvių ir užsienio kūrėjų autorių teises, pasitelkus redaktorius, korektorius, dizainerius, iliustratorius ir kitus specialistus parengti knygas ir išleisti jas į pasaulį. Kad visi turėtų ką skaityti lietuvių kalba pagal nuotaiką, poreikį ar profesinį interesą.
Dar reikia knygas parduoti. Kiekviena nemokamai atsisiųsdinta knyga iš nuostabaus ir nemokamo interneto mažina kūrėjų, vertėjų honorarus, vėluoja leidyklose dirbančių specialistų atlyginimai. Arba neperkamos kitų kūrinių autorinės teisės (licencijos) ir neleidžiamos naujos knygos. Tiesiog sustoja naujų, nemažiau reikalingų Lietuvos skaitytojams knygų leidyba.
Knygų kainos gąsdina net pačius leidėjus, nes tiražo vidurkis per trejus metus sumažėjo iki 1 200 vnt. (paskaičiuokite knygos savikainą dalindami iš lietuviško 1 200 vnt. tiražo ir iš, pvz., 30 000 vnt. lenkiško).
Tai kodėl įstatymo pataisų rengėjai kartu su bibliotekomis, kurios turėtų būti suinteresuotos knygų įvairove, neįvertina Lietuvos knygų rinkos mažėjimo ir, atrodo, akivaizdžių „mažos kalbos” šalies leidybos sąlygų? Net didžiosios ES šalys kaip Prancūzija, Didžioji Britanija ar Vokietija, su šimtatūkstantiniais knygų tiražais bei milijonine skaitytojų auditorija, nenacionalizuoja autorių teisių turėtojų turto tam, kad „ugdytų žinių visuomenę”.
Be to, skaitmeninti yra brangu. O ir patys leidėjai turi skaitmeninius kūrinių formatus. Tai kodėl reikia tik išleistas knygas ir savanoriškai padovanotas bibliotekų archyvams, paveldui… vėl atgaminti?
Gal priežasties reikėtų ieškoti Europos Sąjungos prioritetuose ir skiriamose dotacijose skaitmeninimui? Kasmet bibliotekos gauna 15-20 milijonų litų skaitmeninimo įrangai ir procesui (gaila, kad ne bibliotekininkų atlyginimams). Tačiau literatūrinis paveldas jau suskaitmenintas, o pinigų norisi ir ES fondai dar duotų. Tačiau šiandien įstatymai neleidžia pažeisti autorių teisių, pasisavinti turtą ir juo disponuoti. Tai yra paimti duonos kepalą (ar geriau automobilį?) iš parduotuvės ir nunešti alkanam (ar negalinčiam paeiti?), – nesumokėjus, nepaprašius, bet su kilniu tikslu. Ar gaila? Ne, tik būsi apkaltintas už vagystę ir nubaustas.
Keista, kad visuomenės sveikata nesirūpinama tiesiog atimant iš farmacininkų vaistus ir juos dalinant sergantiems, taip pat ūkininkai neveža tik nuskinto derliaus maitinti skurstančius pensininkus ir vaikus. Tačiau žinias ir skaitymo malonumą kūrėjai ir leidėjai teiks tautai nemokamai. Tik ar ilgai?
Svetur žinių prieinamumo politika kuriama bendradarbiaujant ir pritaikant atlyginimo mechanizmus per licencijas. Bibliotekos knygų neskaitmenina tol, kol jos guli knygynų lentynose ir yra prekyboje. Taip pat diegiamos intranetų apsaugos sistemos ir numatoma atsakomybė (to rengiamame įstatymo pakeitimo projekte net nėra numatyta). Žinoma, teisę į intelektinį turtą reglamentuoja Berno konvencija, tačiau jos nuostatos įstatymų rengėjams skamba kaip beletristika.
Užmojai skaitmeninti visas knygas, po to kurti el.bibliotekas tikrai paskatins skaitytojus pirkti skaitykles. Tačiau sunkiai pirmuosius žingsnius į rinką žengiančią el.knygų leidybą galutinai sužlugdys. Nei vienas leidėjas negalės konkuruoti su bibliotekomis, kurios jų knygas nemokamai atgamins ir platins elektronine forma.
Tas pats laukia ir virtualių leidėjų bibliotekų. Akademinės literatūros leidėjai jau pradėjo kurti interneto prieigas ir teikti el.knygų nuomos paslaugas. Tačiau konkurencijos su „nemokamai iš bibliotekos” neatlaikys.
O kokios prognozės verstinių knygų įvairovei? Pirkdami iš užsienio leidėjų teisę ar licenziją išleisti knygą, lietuvių leidėjai įsipareigoja laikytis griežtų sąlygų ir terminų: išleisti knygą per tam tikrą dienų skaičių; naudoti tik atitinkamą žodžių kiekį knygos populiarinimui viešojoje erdvėje; užtikrinti, kad knyga bus išleista sutarta forma ir platinama sutartomis sąlygomis. Tipinėse sutarčių formose visi užsienio leidėjai įpareigoja platinti knygą tik pagal kūrinio šalies įstatymuose reglamentuotą tvarką. Tai reiškia, kad jeigu Prancūzijoje bibliotekos neturi teisės skaitmeninti knygų be autorių teisių turėtojų žinios ir leidimo, lietuvių leidėjas įsipareigoja, kad ir Lietuvoje išleistos verstinės knygos nieks neskaitmenins net ir siekdami kilniausių tikslų. Kita išeitis – nepirkti teisės (licencijos) išleisti užsienio autoriaus kūrinį ir nerizikuoti teismine atsakomybe.
Įsigaliojus įstatymo pataisoms, teisminis skandalas su užsienio leidėjais bus neišvengiamas (ypač su parduodančiais žodynų, populiariosios literatūros ir bestselerių teises). Lietuvos knygų rinka taps, švelniai tariant, „nepatraukli”. Net jeigu lietuvių leidėjai ir sutaupys lėšų naujos knygos išleidimui, rimtos užsienio leidyklos ar autorių teisių agentūros autorių teisių (licencijos) neparduos. O lietuviams, net ir žmonėms turintiems negalią, teks intensyviau mokytis užsienio kalbų, pirkti ir skaityti neverstas knygas. Nes kaip kitaip pateisinsime „nemokamai išugdytos” žinių visuomenės statusą?
Kultūros sektorius skęsta krizės baloje ir kuo daugiau mina besikapstydamas, tuo giliau grimzta. Kurie skęstantys šį kartą bus gelbėjami?
Lietuvos leidėjų asociacija
www.sxc.hu nuotr.
