I. Miliauskaitė: „Noriu prakalbinti žmogaus sielą“

    1636
    0
    Capture copy copy

    Capture copy copy

    Ukmergiškė Inga Miliauskaitė (37 m.) – meninininkė, kurianti iš vilnos. Tarptautiniame festyvalyje  „WoolArtFest“ festivalyje, vykusiame Maskvoje, Ingos kūriniai laimėjo pirmąją vietą. Šiuo metu naujausias Ingos darbas pristatomas tarptautinėje Baltijos juvelyrikos parodoje „Amber Trip“.

    Kokia ji, Inga? Šilta, nuoširdi, be lašelio arogancijos. Nebijanti būti pavadinta „kitokia“. Atvira ir atidi pašnekovė, sklidina pozityvumo ir spinduliuojanti dvasinę šilumą.
    – Kada ir kaip susidomėjote veltinio menu?
    Mano meilė vilnai prasidėjo apie 2012 metais. Atradau ją visai netikėtai, o gal ji mane atrado?  Juk dažniausiai yra taip, kad ne mes pasirenkame, o mus pasirenka. Pradėjau nuo apavo vėlimo, o kiek vėliau..pabandžiau susikurti sau savo rojų – ėmė gimti būtybės ir angelai. Galbūt iš pasąmonės klodų, o gal mano mažos vidinės mergaitės noras vis dar pažaisti ir užpildyti gyvenimą įstabia pasaka ir atvedė mane į magišką nepaprastą vilnos pasaulį…
    Kodėl pasirinkote dirbti būtent su šia medžiaga?
    Šios tekstilės įvairiapusiškumas tiesiog mane užbūrė, padovanojo neapsakomą atradimo džiaugsmą ir begalinį užsidegimą. Vilna man yra  paslaptis, kurią įsimylėjau, o draugystė su ja kupina mažyčių ir didelių stebuklų: naujai sutikti žmonės, kurių dėka patikėjau savimi, dvasiniai pokyčiai, užgimusios svajonės ir – gražesnis pasaulis.

    Kūrinys Laimei prabudusi

    – Kur  ir ar specialiai mokėtės vėlimo paslapčių?
    Pažintis su vilna užsimezgė vienos bičiulės savamokslės dėka. Ji pasidalijo savo žiniomis, pati mokydamasi iš interneto, kaip nuvelti veltinio šlepetes. Tai ir buvo pirmoji pažintinė vėlimo pamoka  apie šlapią vėlimą. Dar yra ir kita sauso vėlimo technika, kuomet specialia vėlimo adata badai vilnos pluoštą. Tam atlikti nereikia specialaus pasiruošimo ar tam tikro mokslo- imi ir tiesiog stukseni adatėle vilnos kuokštą ir kuri.
    – Kaip gimsta naujo kūrinio idėja? Ar kuriate spontaniškai, ar kūrinys pirmiausia „apsigyvena“ vaizduotėje?
    Tik jausdama sielos virpėjimą, kuris man yra būtinas kūrybiniams pašnekesiams su gimstančia lėle, tik tuomet jos pas mane ateina, kiekviena su sava istorija ar užkoduota žinia, kiekviena su savo misija. Visi mano kuriami personažai gyvena mano širdyje, sapnuose ir fantazijose. Svarbu tai atrasti, o tuomet pasikvietus jų „dvaseles“ išnešioti, subrandinti ir sutverti.
    – Ar lengvai priimate savo darbų kritiką? O gal sulaukiate vien pagyrimų?
    Visados pergyvenu, kai paleidžiu savo dūšeles į pasaulį. Juk tai dalis manęs pačios, todėl atsiliepimai, kritika – man labai svarbu ir tai jaudina. Objektyvi kritika yra gerai, verčia tobulėti, ieškoti ir atrasti, o geras, šiltas, nuoširdus žodis yra paskatinimas eiti į priekį.
    – Jūsų kuriamos būtybės – tarsi atėjusios iš kito, pasakos ir fantazijos, pasaulio. Ką jos mums pasakytų, jei galėtų prabilti?
    Taip, mano lėlės nėra realistiškos, tai daugiau fantazijos nuotrupų atspindžiai. Tai veikiau mano pačios vidinių emocijų nuojautos, išgyvenimai, tam tikrų momentų interpretacijos, persmelktos šiek tiek ironijos, kaip aš jaučiu, ką girdžiu, ką matau..Tikiu, jog lėlės, angelai gali prakalbinti žmogaus širdį, paliesti sielą, kažką josios gelmėse užkabinti.
    – Kuriate angelus. Ar pati jaučiatės globojama Angelo Sargo?
    Šalia mūsų daug žeme vaikštančių angelų… Jaučiu juos ir tikiu…
    – Jei paprašyčiau apibūdinti save, kaip asmenybę, kokius žodžius pasirinktumėte?
    Stengiuosi būti nuoširdi, nemeluoti sau ir kitiems.
    – Kaip pajutote, kad Jumyse gyvena kūrėjas?
    Kiekvienas iš mūsų jau yra kūrėjas, ir, kai tai atrandi, atrandi visą pasaulį. Reikia tuo patikėti ir kurti iš širdies.
    – Ar meniškos sielos žmogui nėra sunku gyventi šiuolaikiniame, vis labiau „daiktėjančiame“ pasaulyje?
    Bet kuriam sąmoningos sielos žmogui yra nelengva gyventi vartotojiškos visuomenės pasauly. Tai sukelia nerimą ir nesibaigiančias vidines kančias.
    – Ar Jums svarbu, ką apie Jus mano aplinkiniai?
    Taip, svarbu, bet to labai nesureikšminu. Man svarbu pirmiausia save pačią priimti tokią, kokia esu savo esmėje.
    – Papasakokite, prašau, apie savo vaikystę, ankstyvąją jaunystę. Koks buvote vaikas, paauglė? Kokioje šeimoje augote?
    Augau paprastoje darbininkų šeimoje. Buvau niekuo neišsiskiriantis vaikas. Vaikystę labai miglotai atsimenu. Pamenu vasaras pas močiutę kaime, jaukiame gamtos prieglobsty. Rytus, kvepiančius jos iškeptais blynais, bastymąsi po miškus ir pievas, miegojimą svirne, ant šviežiai surinkto šieno, po atviru dangumi..O paauglystę išgyvenau, ieškodama atsakymų į būties klausimus, man buvo svarbūs egzistenciniai ieškojimai, norėjosi suprasti, kaip pasirūpinti savo sielos dalykais. Jau tuomet domėjausi sveika gyvensena, žmogaus kūno ir dvasios santykius atspindinčia ekologija.
    – Kokius žmones priimate į savo draugų ratą?
    Esu dėkinga likimui, kad mane supa vien tik geri ir gražūs žmonės. Blogų ir negražių žmonių apskritai nėra. Kiekvienas man iš jų yra ir mokytojas, ir draugas, ir įkvėpėjas.
    – Ar Jums gyvenime ko nors stinga, ko nors pasigendate, ką nors norėtumėte keisti?
    Gyvenimas yra tokia nuostabi Dievo dovana. Tad esu nepaprastai laiminga, turėdama savo brangius artimuosius, esu dėkinga už stiprius dvasinius saitus, kurie jungia mus, už visus palaiminimus, suteiktas malones, už daugybę puikių nuostabių mane supančių žmonių, už mažus dalykus, kurie suteikia didesnius.. už prisijaukintus stebuklus, už paprastus džiaugsmus, už saulėtekius, už nesėkmes, neišvengiamybes, kurios augina ir stiprina mane, už kūrybą, kuri suteikia man sparnus ir nuneša, už visas bet kokias dovanas… Dažnai sau turiu tai priminti.
    – Ar teko išgyventi karčių nusivylimų?
    Taip. Tai neišvengiama. Dvasiniai išgyvenimai mus užaugina, nuskaistina.
    – Ar būna dienų, kai darbas „krenta iš rankų“, kai nesate patenkinta tuo, ką sukūrėte?
    Kai kuriu lėles, man svarbus santykis tarp mūsų, nuotaika, emocijų gylis. Kai nejuntu viso to gilumo, tuomet padedu savo dūšelę kuriam laikui į šalį, neforsuoju, išlaukiu, kol ji prabils, o tuomet vėl toliau su ja bendrauju( kuriu).
    – Moteriškas klausimas: ar Jums svarbus Jūsų įvaizdis?
    Man nesuprantamas šiuolaikinis požiūris į moters grožį, kuris atsispindi popkultūroje ir kitose įvairiose masinės informacijos medijose. Jis, netgi, sakyčiau, yra labai iškreiptas, nenormalus: nesibaigiančios savęs darkymo procedūros, koregavimas, perdėm sureikšmintas įvaizdžio demonstravimas, tiesiog glumina. Man asmeniškai svarbu savyje vystyti moteriškumą, pažinti ir atskleisti tai, nes būti moterimi reiškia skleisti meilę, grožį, harmoniją aplink save.  Moteris yra meilės šaltinis..
    – Ką Jūsų pasaulėžiūroje reiškia pinigai?
    Pinigai yra svarbūs, tačiau tik tiek, kad galėčiau gyventi ir kurti, tobulėti, daryti gerus darbus, reguliariai juos aukoti. Pinigai turi nešti džiaugsmą. Jie suteikia tam tikrą laisvę ir galimybes realizuoti save. Todėl pinigus reikia gerbti, juos skaičiuoti ir kontroliuoti, bet prie jų neprisirišti.
    – Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio? Užbaikite, prašau, sakinį: „Meilė – tai…“.
    Netikiu meile iš pirmo žvilgsnio… Meilę kas dieną reikia savy auginti. Meilė – tai duoti…
    – Kokie yra Jūsų asmeniniai siekiai?
    Esu dar tik mokymosi kelyje, kiekvieną dieną yra ko išmokti. Turiu didžiulį norą tobulėti ir gilintis į veltinio meną. Norėčiau studijuoti skulptūrą.
    – Kokie yra Jūsų kūrybiniai tikslai?
    Kūrybos dovana duota dalintis ja su žmonėmis, tad norėčiau prisidėti prie rengiamų labdaros, paramos akcijų, padovanoti bent gabalėlį meilės ir šilumos, pakviesti visus į pasaulį pažvelgti su nuostaba. Mano tikslas – prakalbinti žmogaus sielą, kad širdis atsivertų.

     

    Unė Jonaitytė

    Erikos Macijauskienės nuotr.

    Skaitykite ir žurnale:

    Atsakyti:

    Prašome įrašyti komentarą
    Prašome įvesti vardą čia