Skambutis Nr. 1
Praėjusio sekmadienio vidurdienį suskamba „VILKMERGE.lt“ redakcijos telefonas. Skambina Veprių gyventojas Šarūnas Aleknavičius. Neslėpdamas susijaudinimo, vyras pasakoja, kad penktadienio rytą, važiuodamas keliu Pagelažiai – Vepriai, pakelės griovyje pastebėjo gulintį šunį. Jis pamanė, kad šuo nebegyvas – mirtinai partrenktas automobilio ir nublokštas į griovį. „Kitą dieną, šeštadienį, važiuodamas tuo pačiu maršutu, pamačiau, kad šuo iškėlęs galva, dar gyvas. Stabtelėjau, priėjau. Visas kruvinas, negali atsistoti, nevaldo kojų, tiesiog žiauriai kamuojasi. Bandžiau ieškoti gyvūnų prieglaudos numerio – nepavyko prisiskambinti.
Paskambinau 112. Jie užregistravo įvykį ir pasakė: „Gerai, atvyksime pažiūrėti“. Šiandieną vėl važiuoju – ir vėl matau gulintį šunį, kuris vis dar gyvas. Vėl skambinu 112. Šįkart man atsako, kad jie – ne gyvūnų prieglauda ir šunų nerankioja. Paklausiau, kur tokiu atveju kreiptis. Davė kažkokios veterinarinės tarnybos numerį. Atsiliepė vyriškis, pasakė, kad jau nebedirba tarnyboje. Klausiu, ką daryti. „Tokiu atveju geriausia kreiptis į žurnalistus, tai bus greičiausias kelias“ – taip man patarė. Todėl ir skambinu jums. Negaliu žiūrėti į kančiose besigaluojantį gyvūną. Gal jūs padėsite, nes taip palikti juk negalima?“ – klausia Šarūnas.
Skambutis Nr. 2
Sunkiai galėdami suvokti, kad šuo griovyje kankinasi trečią parą ir niekas jam nesuteikia pagalbos, sėdame į automobilį. Važiuojame Veprių kryptimi, dairomės į pakeles. Pamatome. Sustojame. Prieiname. Šuo, panašus į vilkšunio mišrūną, atmerkia akis ir pakelia galvą. Tada gailiai suinkščia. Šuo dreba taip, kad net kratosi. Guli ant pažliugusio sniego, galva – vandenyje. Visas kruvinas, šone žioji didžiulė atvira žaizda. Šuo pradeda inkšti nepaliaujamai. Emocijos tokios, kad vos pavyksta sutramdyti ašaras. „Nebegaliu žiūrėti į šį vaizdą, per daug žiauru“, – sako kolega. Sugrįžtame prie automobilio.
Skambiname VšĮ „Ukmergės beglobių gyvūnų namai“ direktorei Vaidai Katinaitei. „Šiuo metu su vartotoju nėra galimybės susisiekti“. Savaitgalis, išeiginė. „Tarsi sekmadieniais visi beglobiai ir pagalbos reikalingi gyvūnai nustotų egzistavę“, – apmaudžiai šypteli kolega.
Skambutis Nr. 3
Pasitariame, ką daryti toliau. Turime dar vieną telefono numerį. Kadangi gyvūnų prieglauda priklauso savivaldybės valdomai UAB „Ukmergės butų ūkis“, skambiname šios bendrovės Beglobių gyvūnų tarnybos administratoriui Aurimui Paliuliui. Šis – net keista, sekmadienį – atsiliepia.
Trumpai nusakome situaciją: šuo guli griovyje nuo penktadienio, jis dar gyvas ir žiauriai kamuojasi. Patiksliname vietą. Klausiame, ar kas nors iš tarnybos gali atvažiuoti. Ne, negali. A. Paliulis išvykęs už „Ukmergės rajono ribų“, kada grįš, nežino. Dar priduria, kad savaitgaliais jie nedirba. Klausiame, gal yra tarnyboje žmogus, kuris galėtų administratorių pakeisti ir vis dėlto atvykti. „Ne, aš vienintelis“. Priduria, kad ir veterinarai šiandien nedirba. Pasiūlo pasiklausinėti aplinkinių namų gyventojų, ar tai – ne jų šuo. Stovime vidury plyno lauko, aplinkui – jokios sodybos, todėl A. Paliulio pasiūlymą atmetame. A. Paliulis dar pasitikslina, ar mes patys negalime atvežti šuns į prieglaudą, kur „pirmadienį jį apžiūrės veterinarai“. Mes akivaizdžiai matome, kad šuo merdi, ir tik nenusakomai stiprus išgyvenimo instinktas jam dar leidžia pakelti galvą, žiūrėti gailiomis akimis ir inkšti iš skausmo. Todėl ir šį A. Paliulio pasiūlymą atmetame.
Tiesa, A. Paliulis pažada pravažiuoti pro nurodytą vietą – tada, kai grįš į „Ukmergės rajono ribas“. „Bet jūs būtinai paskambinkite man, jei ką nors sugalvosite. Kad man be reikalo nereikėtų važiuoti“.
Skambutis Nr. 4
Pats Beglobių gyvūnų tarnybos administratorius tikisi, kad ką nors sugalvosime. Ne jis sugalvos, bet mes sugalvosime. Negalime nuvilti, nes mums sekmadienis – ne išeiginė, o šuo kankinasi toliau. Skambiname Ukmergės kinologų klubo pirmininkui Stasiui Barauskui. Klausiame, ką daryti? „Skambinkite į „Ukmergės butų ūkį“, į gyvūnų prieglaudą, pasirūpinti šunimi – jų pareiga“. Jau skambinome, mums pasakė, kad jie sekmadienį nedirba. „Bet jie turi dirbti – ar gyvūnai taip pat turi išeigines?“ – stebisi S. Barauskas. Pažada rasti išeitį.
Po kelių minučių perskambina ir padiktuoja Deltuvoje gyvenančio, privačia praktika besiverčiančio veterinarijos gydytojo Eugenijaus Tumavičiaus telefono numerį. „Jam netoli, turėtų sutikti atvažiuoti, mėginkite“.
Skambutis Nr. 5
Mėginame. Veterinaras E. Tumavičius atsiliepia. Atsiprašome, kad trukdome sekmadienį. „Nieko tokio, sakykite, kas nutiko“, – patikina gydytojas. Dar kartą papasakojame, kad stovime prie mirtinai sužeisto, bet dar gyvo šuns, ir prašome padėti. „Bet juk yra gyvūnų prieglauda“, – E. Tumavičiaus reakcija tokia pati, kaip S. Barausko. Ne, pakartojame, savaitgaliais jos nėra. „Gerai, patikslinkite, kur esate. Tuojau atlekiu, greitai būsiu“.
Praėjus keletui minučių, veterinaras privažiuoja. Viską metęs – nes su artimaisiais jau buvo susirengęs sekmadienį praleisti Anykščiuose. Specialistas apžiūri inkščiantį ir drebantį šunį. Konstatuoja, kad sužalojimai tokie rimti, jog išgydyti jokiu būdu nepavyktų. Nusprendžia, kad vienintelė išeitis – šunį užmigdyti. Suleidžiama pirma dozė vaistų. Šuo stojasi, mėgina šliaužti.
E. Tumavičius dar kartą pritraukia švirkštą ir dūrį pakartoja. To pakanka, kad šuns kančios pagaliau pasibaigtų. Padėkojame veterinarui E. Tumavičiui, klausiame, kiek skolingi. Veterinaras tik numoja ranka, sėda į automobilį ir nuvažiuoja. Mes liekame prie nebegyvo šuns. Jaučiamės, tiesą sakant, sumautai – tikrai ne kasdieną tenka išgyventi tokius vaizdus.
Skambutis Nr. 6
Prisimename, kad reikia paskambinti A. Paliuliui. Juk prašė žmogus, jei ką nors sugalvosime – kad jam be reikalo nereikėtų važiuoti. Sakome: „Jūsų pagalbos nebereikia, išsikvietėme privatų veterinarą, kuris užmigdė šunį. „Tai jam stuburas lūžęs buvo?“ – šiek tiek pavėluotą susirūpinimą šuns būkle išreiškia A. Paliulis. Atsakome, kad rentgeno aparato E. Tumavičius atvažiuodamas kažkaip „neprigriebė“, taigi, nežinome. „Ir koks dabar, po galais, yra skirtumas“, – tik šito garsiai nesakome. Klausiame, ką daryti su šunimi – taip ir palikti pakelėje? „Nebegyvą šunį pasiimsime“, – patikina A. Paliulis. Ačiū nors už tiek, tikrai puikiai išreikštas rūpestis gyvūnais.
Skambutis Nr. 7
Norėdami padėkoti už tai, kad mus nukreipė pas tinkamą žmogų, dar kartą surenkame S. Barausko telefono numerį. Klausiame, kaip jis vertina situaciją, kai iš įmonės, rajone turinčios rūpintis beglobiais gyvūnais, nėra kam atvažiuoti į pagalbą, kai tos pagalbos tikrai labai reikia. „Pasakysiu tiesmukiškai – vertinu tragiškai. Vadovas yra įsidarbinęs, o gal – įdarbintas, jis atidirba savo darbo valandas, gauna atlyginimą, o toliau jam yra vienodai. Kad gerai dirbtumei tokį darbą, reikia mylėti gyvūnus. Šiuo atveju pasakysiu, kad dirbama tikrai atmestinai. Juk jie, laimėję savivaldybės skelbtą konkursą, gavę tam tikrą pinigų sumą, turėjo ir turi užtikrinti, kad sistema veiks. Kaip kokybiškai ji veikia – manau, įsitikinote patys“.
————————————————————————-
Pabaigai būtina paminėti itin iškalbingą ir svarbų faktą, kurį sužinojome vėliau. Bendrasis pagalbos centras, užregistravęs Š. Aleknavičiaus pranešimą apie pakelėje merdintį šunį, dar šeštadienį susisiekė su A. Paliuliu. Taigi, dar šeštadienį A. Paliulis žinojo, ir kas šuniui atsitikę, ir kur jis yra. Žinojo, bet nesiėmė jokių priemonių, o sekmadienį ramiausiai išvyko „už ribų“. Puikus aktorius ir apsimetinėjimo meistras: mums mėginant nupasakoti situaciją ir prašant pagalbos, A. Paliulis nė menkiausiu balso virptelėjimu neišsidavė, kad apie viską yra informuotas.
Ar čia dar reikia ką nors bepridurti?
Unė Jonaitytė
Skaitykite ir žurnale:
