Gyvenimo pašaukimas – dirbti kriminalistu

    1307
    0

    P4035953

    Ričardas Kuzma, buvęs Ukmergės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos vadovas, tarnybą vidaus reikalų sistemoje baigė prieš gerą dešimtmetį. Tačiau lig šiol buvusių savo auklėtinių, tapusių profesionalais, dažnai pagarbiai pavadinamas „kriminalinės policijos legenda“.

    Spalio 27-tosios, Kriminalinės policijos dienos, išvakarėse su ekskomisaru kalbėjomės apie prabėgusius tarnybos metus.

    R.Kuzma metus, atiduotus Vidaus reikalų sistemai, skaičiuoja dešimtmečiais: dešimt metų  dirbo apylinkės inspektoriumi, dešimt – tarybinėje milicijoje kriminalistu, ir dar dešimtį kriminalisto duoną valgė dirbdamas nepriklausomos Lietuvos policijoje.

    Apie apylinkės inspektoriaus darbą

    P4035980

    Darbą milicijoje, Ukmergės rajono vidaus reikalų skyriuje,  R.Kuzma pradėjo būdamas apylinkės inspektoriumi.  

    Šiandieną lygindamas su pirmaisiais savo darbo metais (o nuo to laiko jau pralėkė keturi dešimtmečiai) R.Kuzma sako, kad daugelis dalykų pasikeitė, daugelis jau tapo istorija.

    Pažvelgęs į Policijos komisariato kieme stovinčius policijos automobilius, policijos veteranas ima pasakoti, koks autotransporto ūkis buvo aštuntajame dešimtmetyje: „Pradėjęs dirbti apylinkės inspektoriumi, pirmus dvejus metus neturėjau jokio transporto. Kai reikėdavo aplankyti savo apylinkės gyventojus, skambindavau kolūkio pirmininkui, jis skirdavo kokią nors mašiną. Vėliau gavau motociklą. Ech, kai prisimenu – šaltis spigina ar lyja, o važiuoti vis tiek reikia…“.

    R.Kuzmai teko aptarnauti Žemaitkiemio ir Vidiškių apylinkes. Paklausus, ar nesinorėjo iš karto dirbti kriminalinėje tarnyboje, pašnekovas atsako: „O kas gi klausė, liepė dirbti apylinkės inspektoriumi ir dirbi. Tačiau aš negaliu skųstis, man patiko. Tuo metu apylinkės inspektoriai dar buvo atsakingi už nusikaltimų išaiškinimą ir nuobodžiauti neteko“.

    Sunkiausi – blokados mėnesiai

    Pradėjus dirbti Kriminalinėje milicijoje, ją sudarė keturi padaliniai: kriminalistų, ekonominė milicija, ekspertai ir tardytojai. Kriminalinės milicijos poskyryje dirbo penki darbuotojai: viršininkas ir keturi inspektoriai. 

    Kriminalistams reikėdavo surinkti visą medžiagą, kurios pakaktų iškelti baudžiamą bylą, ir tik tuomet byla būdavo perduodama Tardymo poskyriui.

    Keitėsi metai, keitėsi ir nusikaltimai. Sovietmečiu vyravo valstybinio turto grobstymas, vagystės iš kolūkių.  Sugriuvus sovietinei santvarkai, vagysčių pobūdis pakito – įsivyravo asmeninio turto vagystės.

    Kaip vieną iš sunkiausių laikmečių, R.Kuzma įvardija blokados periodą. Tuoj po šalies Nepriklausomybės paskelbimo buvusi Tarybų Sąjunga Lietuvai nutraukė naftos tiekimą, apribojo degalų pardavimą. „Revoliucijas visada sunku išgyventi. O mes tai pajuntame savo kailiu – benzino nėra, išvažiuoti į įvykius neturime kuo…

    Tuo metu mums tikrai daug padėjo Ukmergėje dislokuoto rusų karinio dalinio kariškiai. Kiekvieną rytą sulaukdavau pažįstamo karininko skambučio: „Ričardai, atvažiuok pripildysim bakus“. Ir
    tepalų, ir detalių, esant reikalui, mums duodavo kariškiai“, – dalijasi prisiminimais.

    Planas – neviršyti nustatyto nusikaltimų skaičiaus

    R.Kuzma pasakoja, kad sovietiniais laikais vakarais milicijos skyrius būdavo pilnas draugovininkų – milicijos pagalbininkų. Jų galios buvo panašios kaip ir dabartinių policijos rėmėjų. Kiekvieną vakarą patruliuoti gatvėse padėdavo 8-10 žmonių.  Pinigų už šį darbą niekas nemokėjo, tačiau savanorių niekuomet netrūko.

    „Labai nemėgau darbo kabinete, popierizmo… O to netrūko… Sovietiniais metais visur buvo planai – net nusikaltimų skaičius būdavo suplanuotas ir, neduok dieve,  bus daugiau. Tada jau lauk pylos…

    Tokie reikalavimai versdavo ieškoti būdų, kaip išsisukti. Kartą gavom pranešimą, kad kolūkio karvė dingo iš bandos. Nusikaltimų „normos“ jau buvo viršytos…

    Apžiūrėjome teritoriją, netoli krūmuose, radome kaulus, manome, vilkai užpjovė. Nuvežėme pas veterinarą, o jis, labai abejodamas, patvirtino… Na, o mes parašėme atsisakymą kelti baudžiamąją bylą. Gal po pusės metų sulaukiau kolūkio pirmininko skambučio. Šis pranešė, kad vis dėlto karvę ne vilkai papjovė, o ji rasta nuskendusi tvenkinyje“.

    Apie tai, kaip pavogė šunį

    Kartais pati nuojauta nuvesdavo ten, kur vykdomas nusikaltimas: „Prisimenu vieną budėjimą. Tai buvo dar sovietiniais metais – žiema, šalčio per 30 laipsnių, ir visai nesinori niekur važiuoti. Sutarę  tik apžiūrėt savo teritoriją, su vairuotoju ir kelių milicijos darbuotoju sėdom į  automobilį
    ir išvažiavom. Kazliškių kaime pamatėme šalikelėje stovintį „Žigulį“. Paklausėm, kas nutiko, ar pagalbos nereikia. Vairuotojas teatsakė, kad draugų laukia. Mes jau pasiruošėme važiuoti link parduotuvės, tačiau žiūrime –  prie kiaulių komplekso lyg kažkas vaikštinėja. Privažiuojame arčiau – ogi kiaulė jau paskersta ant žemės guli, o trys vyrai darbuojasi. Teliko visus susisodinti ir vežtis į Skyrių“.

    Kriminalistas prisiminė, kokie naudingi būdavo naktiniai patikrinimai: „Budėjimų metu lankydavom į milicijos akiratį patekusius asmenis. Užėjom pas vieną vagies reputaciją turintį asmenį – šis stena, akivaizdu, kad nenori įsileisti. Nustūmėm šeimininką, užeinam į vidų – ogi kambarys pilnas prekių iš parduotuvės, o kitam kambary dar du tipai miega. Išsiaiškinom, kad ką tik jie buvo apvogę Paprėniškio kaimo parduotuvę.

    Kartą teko ir patiems nuo vagių nukentėti, kai Želvoje buvo pavogtas keturkojis bendradarbis. Kriminalistai Želvoje miestelyje, grįždami iš įvykio, stabtelėjo užkąsti. Tarnybinis šuo liko laukti UAZ’e.  Tačiau po pietų išėję vyrai mašiną rado tuščią, o šuns nė kvapo. Keturkojo paieška
    užtruko ligi nakties. Paaiškėjo, kad vienas želviškis jį pavogė ir tą pačią dieną spėjo parduoti medžiotojui iš kito kaimo.

    Nemėgo kyšininkų ir skundikų

    Lietuvoje kartu su Nepriklausomybės atgavimu, prasidėjo nauji laikai. Gyvenimas ėmė sparčiai keistis, tuo pačiu keitėsi ir nusikaltimai. Tai buvo laikmetis, kai nusikalstamų veikų skaičius išaugo beveik dvigubai, atsirado naujos nusikaltimų rūšys – metalų vagystės, plėšimai, turto prievartavimai, transporto vagystės…

    Kriminalinės policijos skyrius buvo išplėstas, iš viso sukurta 15 etatų. Tuo metu į darbą buvo priimtas didelis būrys jaunų pareigūnų, kai kurie iš jų dar ir šiandien dirba kriminalinėje tarnyboje.  Ekskomisaras prisimena, kad daugiausiai tuomet kritikos sulaukė už tai, kad priėmė dvi merginas. Mat vyravo nuomonė, kad moterys kriminalistės – netinkamas pasirinkimas. Tačiau
    R.Kuzma neapsiriko: šiandien šios moterys  – Inga Malinauskienė ir Asta Stankevičienė – dar dirba Kriminalinės policijos skyriuje, yra profesionalės ir jau pačios patirtį perduoda jaunesniems kolegoms. Buvęs vadovas negaili pagyrimų moterims – jos dažnai būna atsakingesnės, kruopštesnės.

    Naujiems atėjusiems pareigūnams R.Kuzma buvo ne tik kaip vadovas, bet ir kaip tėvas. Pats taip pat juos šiltai visus vadindavo vaikais. Ekskomisaras prisimindamas anuos metus šypteli: visko buvo  – ir gražiuoju šnekėdavo, ir bartis tekdavo… O kriminalistai buvusį vadovą prisimena tik geruoju – kad ir pabardavo, buvo paprastas, kantrus ir jokių intrigų už nugaros neregzdavo.

    Pats R.Kuzma prisipažįsta labiausiai nemėgęs skundikų ir kyšininkų – o tokių žmonių visais laikais pasitaiko.

    Šokiruojantys nusikaltimai

    Kriminalinės policijos darbuotojų atlyginimai buvo nedideli, tačiau entuziazmo dirbti nestigo. Tai buvo laikmetis, kai niekas neskaičiavo valandų, kai netrūko azarto, o visus vienijo bendras noras – kuo greičiau išsiaiškinti nusikaltimą. Nusikaltimų netrūko – formavosi nusikalstamos grupuotės, įsigalėjo verslininkų reketas, nusikalstamo pasaulio atstovų vidiniai nesutarimai, virtę sprogdinimais ir kruvinais išpuoliais. Vienas labiausiai šokiruojančių –  pasikėsinimas susprogdinti vieno verslininko namus, o vėliau ir susprogdinimas, kurio metu žuvo sūnus. Tiriant tokius nusikaltimus darbo netrūkdavo. Žinoma, pagrindinis krūvis tekdavo Vilniaus kriminalinės valdybos pareigūnams – jie atvykdavo tiriant visus sunkius nusikaltimus.

    Rezonansinis nusikaltimas buvo ir kunigo nužudymas. Šį nusikaltimą išaiškinti pavyko itin greitai. Žinią apie tai, kad nužudytas dvasininkas, kriminalinės tarnybos vadovas gavo asmeniškai. „Policijoje dar nieko nebuvo žinoma, o man paskambinęs žmogus pasakė apie nusikaltimą ir įvardijo asmenis, kurie jį padarė. Mums beliko operatyviai veikti – vieną suėmėme Kaune, antrą radome pas seserį, o trečią namuose. O ryte jau pradėjo pamaldžios moterėlės rinktis, klausinėti kaip kunigėlis…“

    „Kriminalistui labai svarbu turėti „savų“ žmonių ratą ir jokiais būdais negalima jų išduoti“, – sako R.Kuzma, turėjęs labai stiprų žvalgybininko įdirbį.  Pats pripažįsta, kad retai kurią naktį nepažadindavo telefono skambučiai. Tačiau prie to buvo pripratęs ir kai išėjus į pensiją skambučiai ėmė retėti, iš pradžių jų netgi trūko.

    Įsimintiniausias tyrimas

    „Vienas sudėtingiausių nusikaltimų turbūt buvo verslininkės nužudymas. Neturėjom net už ko „užsikabinti“. Moteris supirkinėjo pieną. Paėmusi iš banko pinigus ji važiavo atsiskaityti su žmonėmis. Netoli savo namų verslininkė buvo nušauta, pinigai pagrobti. Daugiau jokių duomenų…
    Pirmiausia pavyko nustatyti mašiną, su kuria buvo atvažiavę žudikai. Paaiškėjo, kad ji buvo atimta iš Mažeikių rajono gyventojo. Šis pats į policiją net nesikreipė, mat buvo ne visai geros reputacijos. Mašina iš jo buvo atimta kuomet su pažįstama moterimi tas vyriškis užsuko į mišką.
    Užpuolikai porelę surišo ir nuvežė į negyvenamą sodybą. Vėliau jiems patiems pavyko išsilaisvinti ir pasiekti namus. Kai išsiaiškinome šiuos asmenis, jie parodė mums tą negyvenamą sodybą. Įtarimo šešėlis krito ant  buvusio milicijos darbuotojo, kėdainiškio, kuris draugavo su ukmergiške…“, – pasakoja R.Kuzma.

    Verslininkės nužudymo ir apiplėšimo kaltininkai buvo nubausti griežtomis bausmėmis; vienas kalėti iki gyvos galvos, antras – 20 metų laisvės atėmimo bausme, o jų bendrininkė moteris pripažinta kalta dėl plėšimo ir buvo nuteista kalėti 6 metus.

    „Nužudymai – visi šiurpūs ir kartais įtarimas ant kaltininko gali net nekristi“, – sako R.Kuzma, prisimindamas dar vieną atmintin įsirėžusią istoriją, kuri nutiko 1985-aisiais. Milicijoje buvo gautas pranešimas apie tai, kad Krikštėnų kaime rasta negyva moteris su suknežinta galva. R.Kuzma
    prisimena: „Tyrėme visą savaitę, įtarinėjom kelis vyrus. Atrodė, kad taip sužaloti galvą moteris nepajėgtų. Tačiau pavyko išsiaiškinti, kad kaltininkė yra būtent moteris. Ji įtarinėjo savo vyrą lankantis pas kaimynę, pasidariusi kuolą vieną vakarą jos patykojo ir nužudė…“.

    Anot R.Kuzmos, sovietmečiu buitinių nužudymų beveik nebūdavo. Daugelio tokių kraupių nusikaltimų motyvai – didžiosios žmogiškos silpnybės – turtai ir pavydas.

    „Darbas, kurį aš mylėjau“

    Per du dešimtmečius pralėkusius kriminalinėje tarnyboje sukauptas didelis patirties bagažas, išugdytos naujos kriminalistų kartos. „Esu patenkintas metais, prabėgusiais tarnyboje. Į darbą eidavau be sunkumo. Tai buvo darbas, kurį aš mylėjau“, – versdamas prisiminimų lapus sako policijos veteranas.

    Anot R.Kuzmos, kaip daktaras pas ligonį, taip kriminalistas vyksta į įvykio vietą. Vienodų situacijų niekada nebūna, tačiau bėgant metams atsiranda patirtis. Labai svarbu nuodugni įvykio vietos apžiūra, liudininkų apklausos, o paskui įvairių versijų kėlimas… „Daugybė išaiškintų nusikaltimų, tačiau būta ir tokių, kurių kaltininkai ir šiandien dar nėra įvardinti… Tačiau lig šiol prisimenu vieno dėstytojo žodžius, kad neišaiškintų nusikaltimų nebūna – tiesa išaiškėja, kartais net ir po 100 metų. Neaiškios bylos gula archyvuose, ir kartais aiškindamasis kitus nusikaltimus, randi „raktą” tos bylos, kuri jau kelis metus neleido nurimti“, – pasakoja.

    Ko labiausiai reikia kriminalistui?

    „Vienintelio – tikrai norėti dirbti kriminalistu, o jeigu dirbi dėl atlyginimo, tuomet jau geru kriminalistu nebūsi… . Vadinasi, neturi pašaukimo…“, – atsako policijos veteranas.

    Sukauptą kriminalisto patirtį R.Kuzma perdavė ne tik kolegoms, bet ir sūnui Dariui, pasekusiam tėvo pėdomis ir dabar dirbančiam Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus komisaru. Šeimos tradiciją pratęsė ir dukra Jurga, kuri baigusi teisės studijas dirba teisininke.

    R.Kuzma, jau dvylika metų mėgaujasi ramybe savo sodyboje Lentvorų kaime, tačiau kriminalistu širdyje taip ir liko. Dažnai prisiminimuose narsto tirtas bylas, svarsto, kaip buvo galima  vieną ar kitą geriau išspręsti. Dažnai sulaukia ir kolegų dėmesio – tradiciškai per savo  gimtadienį Lentvoruose, per Policijos dieną…

     

    Vilniaus apskrities VPK Ukmergės raj. Policijos komisariato  informacija

    Atsakyti:

    Prašome įrašyti komentarą
    Prašome įvesti vardą čia