Home Gyvenimas Išvyka į Žemaitiją

Išvyka į Žemaitiją

430
0

LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai 2020 m. rugpjūčio 13 d. lankėsi Raseinių rajone – Jono Mačiulio-Maironio sodyboje ir Raseiniuose vykusioje šventėje „Skambėk, Žemaitija!“.

Pirma mūsų pamatyta vieta buvo poeto Jono Mačiulio – Maironio tėviškės sodyba – muziejus. Mus pasitiko muziejaus ekskursijų vadovė Rita Paškauskienė. Ji pasakojimą pradėjo nuo sodybos pastatų. Mačiulių namus, didžiulę sodybą, per Pirmąjį pasaulinį karą suniokojo ugnis. Liko tik ledainė, statyta iš kalkių bei akmenų. Sodybą atstatė Maironio sesuo Kotryna su savo vyru. Namas, kuriame įkurtas muziejus, buvo vėl perstatytas, jo statybai buvo panaudoti išlikę rąstai. Muziejuje eksponuojama nemažai kaimo buities daiktų, atkeliavusių iš įvairių Raseinių krašto vietų. Gidė vardino daiktus, kurie dar likę nuo Maironio laikų. Tai dubuo, iš kurio Jonukas valgydavo labai mėgiamus pyragaičius su varške, verpimo ratelis, kuriam dūzgiant būsimas kunigas ir poetas buvo mokomas pažinti pirmąsias raides. Išliko ir paties Maironio drožta rašalinė. Stovi poeto sesers Kotrynos spinta. Ant sienos kabo paveikslas „Kristaus laidotuvės“. Jį poetas dovanojo staliui Gedminui, kuris buvo padaręs karstą jo motinai. Šalia kabo Maironio motinos Onos Kurmauskaitės ir tėvo Aleksandro Mačiulio portretai. Apžiūrint Kotrynos kambarį, gidė papasakojo įdomų faktą, kad kaimo žmonėms nuo rupios ruginės duonos smarkiai kildavo rūgštis, todėl jie miegodavo sėdėdami. R. Paškauskienė išsamiai papasakojo apie poeto mokymąsi, kunigystę, kūrybą. Kad lankytojai pajaustų čia dar tvyrančią poeto dvasią, svirne įrengta vaizdo projekcija, kur matomi vaizdai, kaip jau pagyvenęs kunigas atvyksta į Bernotus, matomos eilėraščių ištraukos, stovi stendai apie Maironio gyvenimą ir veiklą. Yra išlikusi Maironį menanti pušis, prie jos įrengta instaliacija „dainuojantis suolelis“ – girdisi poeto eilėraščiai, dainų „Lietuva brangi“, „Už Raseinių“ melodijos. Vietoje sudegusio namo įkurta meninė instaliacija „Maironio tėvų namai“. Važiuojant į Raseinius sustojome prie Maironio šaltinėlio, tik gaila, kad šulinėlyje, į kurį turi sutekėti šaltinio vanduo, jo beveik nebuvo.

Sustoti Raseiniuose neturėjome laiko, važiavome į Norgėlų kaimą, kur LPS „Bočiai“ Raseinių bendrijos pakviesti turėjome dalyvauti renginyje. Klubas draugystę su Žemaitijos senjorais užmezgė seniai. O kai nuo 2015 m. pradėjome vykdyti Ukmergės rajono savivaldybės remiamą projektą „Mano žemė man – vieninteliai namai!“ atstovavome Ukmergei tradiciniuose respublikiniuose renginiuose. Tie renginiai buvo LPS „Bočiai“ Žemaitijos regiono festivaliai „Skambėk, Žemaitija!“ Šie, ypatingi metai pakoregavo šventės profilį, kolektyvų skaičių. Ši šventė buvo skirta Žemaitijoje švenčiamos Žolinės tradicijoms. Visus susirinkusius pasveikino LPS „Bočiai“ Raseinių bendrijos pirmininkė Elytė Pužaitienė, Norgėlų kaimo bendruomenės pirmininkas Antanas Kilčauskas. Apie Norgėlų kaimo bendruomenės aktyvią veiklą mums jau buvo papasakojusi klubo gidė Danutė Gelūnienė kelionės metu. Kalbėjo klubo „Viltis“ pirmininkas Valmantas Naraškevičius.

Renginio vedantieji Elena ir Vytautas pasveikino susirinkusius ir pasikeisdami pasakojo, kaip minima Žolinė Žemaitijoje. Nuo pagonybės laikų likusi Žolinė, įvedus krikščionybę, buvo sutapatinta su bažnytine švente – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Nuo seno šiuo laiku baigdavosi rugiapjūtė ir po vasarojaus nuėmimo visa giminė susirinkdavo pabaigtuvėms. Buvo tikima, kad tada visus kitus metus gyvens sočiai, laimingai ir santarvėje. Išliko posakis „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“. Vytautas įtikinėjo, kad iki Žolinės negalima valgyti šviežių bulvių, kepti naujo derliaus duoną, nes pirmiausia per šventę reikia už naują derlių padėkoti Mergelei Marijai. Žemaitijoje šventinama puokštė, kuriai tiko ir medetkos, ir mirtos, ir nasturtai, ir kraujažolės, ir kitos lauko gėlės. Žemaičiai į Žolinės puokštelę paslėpdavo dygiąją usnį, kad tai primintų Kristaus kančią. Pašventintą usnį įkasdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų, nes būdavo tikima, kad tuomet šios nelabos dyglės pranyks iš dirbamų laukų. Juk usnis yra pati pikčiausia piktžolė, ir buvo tikima, kad ji yra velnio arba senojo požemio valdovo Velino augalas. Pasodinant ją šaknimis į viršų parodomas noras, kad Velinas pasiimtų savo augalus ir netrukdytų žmogui ūkininkauti. Elena pasakojo, kad be puokštės einančiam į bažnyčią, buvo naudojamas posakis „Neturi puokštės rankoje – velnias tau į ranką įbruks uodegą.“ O velnio uodegos nusitvėręs, nežinia, kokiais keliais gali būti nutrenktas, nežinia, ko sulauksi. Žemaitijoje, kaip ir visoj Lietuvoj, pašventintos puokštės džiovinamos, saugomos visus metus. Tikima, kad jos saugo namus nuo nelaimių, piktųjų dvasių, ligos ar gaisro, žolynais smilkomi namai prieš audrą ar sunegalavus gyvuliui, sveikatai stiprinti užplikoma ir geriama žolinės puokštėje surinktų žolelių arbata. Pašventintų žolių išmesti negalima. Jei gydančios arbatos neprireikė ir žolelės liko, jas reikia ne išmesti, o sudeginti, tuomet namus aplenks nelaimės. Žemaitijoje pašventintos žolelės dedamos į mirusio žmogaus karstą.

Pasakojimą keitė Elenos ir Vytauto vadovaujamų saviveiklininkų dainos apie vainikus, žolynus. A. Kilčauskui ir V. Naraškevičiui buvo įteikti spragilai ir liepta nukulti po pėdą naujo javų derliaus. Vedantieji suorganizavo komandų varžybas padainuoti dainoms apie žolynus, gėles. Pasakojimus, eilėraščius keitė meno saviveiklos kolektyvų pasirodymai. Dainas atliko klubo mišrus vokalinis ansamblis „Gija“ (vad. V. Naraškevičius).

Nors ir buvome suvaržyti laikytis reikalavimų renginių metu, tačiau šventė praėjo linksmai, išradingai. Atsisveikindami su E. Pužaitiene vilėmės, kad kitais metais šventė „Skambėk, Žemaitija!“ Raseiniuose tikrai įvyks, ir mes būsime į ją pakviesti.

Janina Badokienė

 

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here