Pradžia Gyvenimas Dalyvavome respublikinėje šventėje „Skambėk, Žemaitija! -2019“

Dalyvavome respublikinėje šventėje „Skambėk, Žemaitija! -2019“

540
0

LPS „Bočiai“ Ukmergės klubas „Viltis“ penktus metus vykdo tęstinį Ukmergės rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Mano žemė man – vieninteliai namai!“ (atstovavimas Ukmergės rajonui tradiciniuose respublikiniuose renginiuose). Šiais metais LPS „Bočiai“ Žemaitijos regiono šventė vyko liepos 6 d. Rusnėje, Šilutės rajone.

Kelionės metu apie žymesnes vietas, pro kurias važiavome, pasakojo mūsų nuolatinė gidė, klubo narė Danutė Gelūnienė. Daugiausia norėjome sužinoti apie Šilutę ir Rusnę, kuriose lankėsi tik vienas kitas iš mūsų. Kaip pasakojo Danutė, šios vietovės priklauso Mažajai Lietuvai. „Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta XVI a. pradžioje. Lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. Iki 1709-10 m. maro lietuviai, sudarę Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime, o miestuose vyravo vokiečiai. 1701-1918 m. vokiečių valdomoje Prūsijos kunigaikštystėje Mažoji Lietuva buvo tarsi atskira valstybėlė su skirtingais etninės kilmės gyventojais. Šis pavadinimas vėl oficialiai įteisintas tik 2014 m. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo nutarė įrašyti į Lietuvos vietovardžių sąrašą Mažąją Lietuvą kaip etnografinį regioną.

Pirmasis Šilutės pavadinimas buvo Šilokarčema. 1551 m. Michaelis fon Švabenas, vokiečių ordino komtūras (pareigos Vokiečių ir Livonijos ordinuose) Klaipėdoje, vienam ordino pavaldiniui išdavė privilegiją nuomoti karčemą, pastatytą šile. Danutė, pasakojo, kad manoma, jog nuo 1594 m. Šilokarčemoje veikusioje karčemoje galėjo būti laikomas pašto arklys, kas rodė, kad gyvenvietė buvo įtraukta į Mažosios Lietuvos pašto sistemą. Dar gyvenvietė buvo garsi nuo XVI a. pab. čia vykusiais dideliais turgumis. Čia kanapėmis, linais, medumi ir taukais prekiavo žemaičiai. Pamario žvejai siūlė įvairios žuvies, Klaipėdos ir Karaliaučiaus pirkliai – metalo gaminių, prieskonių, druskos, tabako ir cukraus.

1525–1701 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Prūsijos kunigaikštystei, 1628–1635 m. karo metu ją valdė švedai, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystė.

Po 1707-1711 m. maro Rytų Prūsijoje mirė beveik pusę visų gyventojų. Norėdama paskatinti ūkinį gyvenimą Prūsijos vyriausybė pakvietė į kraštą kolonistus, steigė valstybinius dvarus. Šilokarčemoje apsigyveno nuo religinio persekiojimų pabėgę škotai. 1854 pastatyta katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčia.1913 m. įsteigta Šilokarčemos evangelikų liuteronų parapija. 1923 m. Šilokarčema pavadinta Šilute. 1926 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.

XIX a. pab. – XX a. vid. per Šilutę nutiestas geležinkelis, įvestos telegrafo, telefono linijos, svarbiausiomis kryptimis buvo nutiesti plentai. Gyvenvietės plėtrai didelę įtaką turėjo dvarininkas Hugo Šojus. Jis vadinamas Šilutės miesto įkūrėju. Nuo 2015 m. Šilutės dvaras yra Hugo Šojaus muziejus.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje beveik visi miesto gyventojai pasitraukė į Vakarų Europą, o atvykę nauji gyventojai iš Lietuvos pradėjo kurti savo miestą. Pagrindiniai buvusio miesto akcentai išliko, nes karo metu Šilutėje buvo sugriauti tik keli pastatai. Miestas iki šiol išlaikė Prūsijos provincijos miestelio vaizdą su jam būdinga architektūra ir išplanavimu. 2018 m. pradžioje gyvenamąją vietą Šilutėje deklaravo 22731 gyventojas. Didžiausia gyventojų dalis išpažįsta katalikybę (81,09 %), po jos seka evangelikai liuteronai (4,45 %), stačiatikiai (0,95 %) ir kiti (1,2 %).

Šiandien Šilutė – Mažosios Lietuvos regiono centras.

Gaila, bet dėl kelio remonto darbų skubėdami į Rusnę Šilutę aplenkėme. Mūsų gidė pasakojo ir apie didžiausią Lietuvos salą Rusnę – Nemuno deltos salą. Nemuno šaka upė Rusnė ties miesteliu dalijasi į dvi upes – dešiniąją Atmatą ir kairiąją Skirvytę, kurios apjuosia salą ir įteka į marias. Salos dydis 47 km².

Rusnės, kaip vietovės prie vandens, praeitis buvo susijusi su plukdoma upėmis mediena. Didžiausios prekybos apimtys buvo po 1756 ir 1856 metų. Po I pasaulinio karo šis verslas sunyko.

Yra kuriamos legendos apie salos upių pavadinimus. Pasakojama, kad kadaise Rusnė buvo mylimiausia Nemuno dukra. Bet ją įsimylėjo Bangpūčio sūnus Vakaris. Kartą jis Nemunui papasakojo, kad myli jo dukrą, ir paprašė jos rankos. Tačiau Nemunas labai nusiminė, kad teks skirtis su mylima dukrele, ir neleido tuoktis. Tada Vakaris slapta išsivežė Rusnę į savo tėvo Bangpūčio namus. Nemunas ilgai pyko ant Vakario ir dukters. Bet atsileido, kai sulaukė anūkių – Atmatos, Skirvytės, Pakalnės, Vorusnės, Vytinės.

Nuo seno per Atmatą rusniečius plukdydavo keltas, o žiemą jie eidavo ledu. Tiltas pastatytas 1914 m. ir buvo pavadintas 1910–1914 m. buvusio Šilutės apskrities viršininko Heinricho Peterso vardu. 1944 m. tiltas buvo susprogdintas. Pokario metu vėl veikė keltas. Naujas tiltas atidarytas 1974 m.

Salą saugo žiemos-vasaros polderių sistema (pylimo, kanalo ir siurblinės sistema, skirta apsaugoti teritoriją nuo vandens pertekliaus), tačiau kiekvieną pavasarį tirpstantis ledas sukelia aukšto lygio potvynius saloje, kurių metu apsemiamas kelias Šilutė–Rusnė. Tokių potvynių metu beveik visa Nemuno delta būna užlieta vandeniu 1–2 mėnesius, vandens lygis virš kelio iš Rusnės į Šilutę vietomis pasiekia daugiau nei 1,3–1,8 m, o žemesnėse pievose – dar daugiau. Didžiausias potvynis saloje buvo 1880 metais, kai vanduo užliejo net miestelį.

Daug vilčių dedama į šiais metais atidarytą Rusnės estakadą, kuri pagelbės gyventojams keliauti per potvynius. Mūsų lankymosi Rusnėje metu kelias per estakadą buvo uždarytas, sakoma, kad dar vykdomi darbai.

Kaip sakė Danutė, Rusnė yra rūkytos žuvies sostinė.

Architektūros paminklas yra Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1809 m., istoriniai – miestelio centrinė ir pietinė dalys, kapinynas (XVI-XVII a.).

Jau devintus metus Rusnėje po atviru dangumi vyksta didžiulis muzikos ir pramogų festivalis visai šeimai „Rusnės festivalis“.

Atvykę į Rusnę radome susirinkusius šventės dalyvius iš Šilutės, Skuodo, Priekulės (Latvija), Palangos, Mažeikių, Telšių, Klaipėdos, N. Akmenės, Kretingos, Raseinių, Šiaulių, Šilalės, Plungės, Kelmės. Vokalinius ansamblius keitė kapelos, chorus – šokėjai. Mūsų klubo pirmininkė Valerija Naraškevičienė savo sveikinimo kalboje džiaugėsi penkių metų bendryste su Žemaitijos senjorų regionu. Pradžią draugystei padarė Telšių pensininkų sąjungos pirmininkas Kajatonas Šliogeris, pakvietęs į dvejas respublikines Žemaitijos senjorų šventes „Bočių rodos“, po to sekė kvietimas į šventę Šilalėje, praėjusiais metais – Kelmėje. Šiais metais džiaugėmės susitikimu su Šilutės senjorais, kurie visai neseniai lankėsi Ukmergėje, su Telšių delegacija, kurių organizuotoje Žemaitijos 800-tųjų metų jubiliejaus šventėje dalyvavome. Į kitų metų šventę „Skambėk, Žemaitija! – 2020“ jau pakvietė Raseinių bendrijos pirmininkė. V. Naraškevičienė Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metų ir Šilutės bendrijos 20-mečio proga Šilutės bendrijos pirmininkui Kostui Buikiui įteikė ukmergiškės tautodailininkės Vaivos Džėjaitės-Žakavičienės sukurtą medalį Antano Smetonos prezidentavimo šimtmečiui paminėti.

Koncertavo klubo šokių kolektyvas „Radasta“ (vad. Romualda Morkūnienė), Ukmergės kultūros centro moterų bočių vokalinis ansamblis „Lyra“ (vad. Birutė Verbickienė), klubo solistas Valmantas Naraškevičius.

Šeimininkai padėkomis, atminimo dovanėlėmis apdovanojo visų kolektyvų pirmininkus. Pereinamąją lazdą su užrašu „Sueikem žemaite i kopeta“ Šilutės bendrijos pirmininkas perdavė Raseinių bendrijai. Pabaigoje visi kolektyvai bendrai padainavo dainą „Žemaičių žemė“ (ž. Juozo Elekšio, m. Prano Škimelio).

Prieš vykdami į namus apžiūrėjome restoraną-svečių namus „Prie Peterso tilto“, kuris įsikūręs istorinėje vietoje – senajame Rusnės pašte, pabuvome rekonstruotoje prieplaukoje, pasivaikščiojome po švarų, gražiai sutvarkytą miestelį, daug fotografavomės prisiminimui.

Vykdami namo 21 val. sustojome Raseinių rajone. sugiedoti Lietuvos Respublikos himną. Tęsėme kelionę į Ukmergę dalindamiesi įspūdžiais, džiaugdamiesi puikiai praleista diena.

Janina Badokienė

Atsakyti

Prašome įrašyti komentarą
Įrašykite savo vardą