Pradinis Kultūra Renginiai Grafiko R. Rinkūno, sukūrusio Taujėnų bei Veprių herbus, paroda

Grafiko R. Rinkūno, sukūrusio Taujėnų bei Veprių herbus, paroda

1857
0

Iškart po Šv. Velykų ukmergiškius pakviesime į kauniečio grafiko, dizainerio, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, prof. Rolando Rimkūno piešinių parodą „Vilkamirgės“ galerijoje, kuri įsikūrusi Turizmo ir verslo informacijos centre (Kęstučio a. 2-2, II aukštas).

Rolandas gimė 1963 m. Kaune, baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą, įgijo stiklo dailininko – dizainerio kvalifikaciją. 1995 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo grafikos menų bakalauro laipsnį, 1998 m. – grafikos menų magistro laipsnį. Nuo 1994 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto (Kauno dailės institutas) pedagogas. Nuo 2000 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 2006 m. Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys. Kūrybinė dailininko veikla: estampas, grafinis dizainas, heraldika, knyga.

Parodoje pamatysite keturis piešinių ciklus – „Xanax“, „Dangus – kaip ten patekti“, „Dievas su mumis“, „Ginkluotosios pajėgos perima dangaus kontrolę“ – sukurtus neįprasta dailės priemone – tušinuku. Neįprasta ne tik kūrinių technika, žiūrovas susidurs ir su savitu, neįprastu, galimai net šokiruojančiu turiniu.

Viename interviu Rolandas pasakoja, kokiomis aplinkybėmis atsirado šie piešinių ciklai: „Tikrai buvau priėjęs akligatvį. Viskas, atrodo, sekasi ir staiga „bac“. Mano fizinis kūnas nebeklauso. Pusė metų ligoninėje, procedūros, ramentai, injekcijos ir t. t. Atrodo, jau kapstausi, ir staiga – „prizas“: atgal ir viskas iš naujo… Ir dar sykį… Bet tai dar ne viskas. Užgriūna ilgalaikis skausmas, o ribotas judėjimas ima veikti mąstymą: atsiranda baimė, abejonės, netikrumo jausmas. Prasideda kita terapija, kurią vadinčiau bendru, žinomu prekiniu ženklu „Xanax“ (nervų sistemą veikiantys vaistai, vartojami mažinti nerimui ir depresijai).

Kaip man dabar atrodo, į fizinės negalios ir „Xanax“ cheminės ramybės pasaulį patenki neatsitiktinai. Pats pasirenki kryptį, eidamas valingai ir skubėdamas „teisingo“ žmogaus keliu. Kai kasdienių sociumo kovų įkarštyje pradedi „trūkinėti“ fiziškai ir nebegali ramiai susirankioti savęs į visumą, esi priverstas sustoti ir apsidairyti. Atrodo, „karas“ vyksta teisingai, „fronto linija“ juda į priekį. Pasiekiamos pergalės: šeima, uždarbiai, laiku sumokėti mokesčiai, visuomeninis statusas. O rezultatas – lieki pralaimėjęs. Žiūri į lubas ir mąstai, kas, kur ir kada buvo ne taip.

Nesakyčiau, kad tokiais atvejais per minutę prabėga visas gyvenimas. Cheminė ramybė jį grąžina iš lėto ir labai drumstą. Pradedi piešti, mąstyti, ieškoti taikos su pačiu savimi. Kuo toliau, tuo labiau atrandi save ir „Xanax“ po truputį paleidžia. (…)

Reabilitaciniais periodais dažnai man „patogiausia“ padėtis buvo gulima. Dirbtuve tapo lova. Gulint atsirado „Xanax“, „Dangus – kaip ten patekti“, „Dievas su mumis“, „Ginkluotosios pajėgos perima dangaus kontrolę“. Beveik visi šie užrašai yra citatos, kurios, atėjus laikui, pradėjo ryškėti ir kaip kokia užstrigusi plokštelė kartotis piešiniuose. Šie prisiminimai – užrašai, tuo metu iškilę atmintyje, buvo tapę klausimais, kurių atsakymų beieškodamas stengiausi pakilti iš savo bedugnės – dirbtuvės-lovos“.1

Menotyrininkas K. Šapoka rašo: „…apibendrinant Rimkūno kūrybos apžvalgą, reikėtų sugrįžti prie teiginio, kad jo kūrybos atveju dažniausiai yra „svarbiau ne tai, kaip toks kūrinys atrodys parodoje ir ar jis atitiks kokį nors „stilių“, o tai, kiek jis „padėjo“, buvo naudingas ir prasmingas tam tikroje jį kūrusiojo dvasinėje kolizijoje, gyvenimo kryžkelėje ar panašioje situacijoje“. Nepaisant to, jog tai yra gryna teisybė, nereikia pamiršti ir šiokios tokios kontekstinės gudrybės. Tokia beveik „savamokslė“ forma, „pretenzijų neturėjimas“ kai ką, žvelgiant paviršutinišku žvilgsniu, gali apgauti. Tačiau Rimkūno kūrybos „paslaptis“ yra ta, jog po tariamu „mėgėjiško paišaliojimo“ sluoksniu, nereprezentatyvumu, „tarsi tarp kitko“ estetika slypi tvirta, nepajudinama, itin profesionaliai sukalta, beveik klasikinė formali ir estetinė platesne prasme struktūra. Net jei jo kūriniai kartais atrodo atstovaujantys „blogai padaryta“ estetikai, tai tik iliuzija. Reikia didelio meistriškumo ir gyvenimo patirties, t. y. turėti ką pasakyti, kad šitaip „paprastai‘ tokia estetika manipuliuotum.“2

Galimybė pamatyti šią parodą išties ypatinga – kadangi su tušinuku pieštais vaizdais, kaip sako pats autorius, vyksta atvirkštinis nei fotografijoje procesas – šviesoje vaizdas ne atsiranda, bet pradingsta, R. Rimkūnas, nuo Saulės šviesos saugodamas savo piešinius, nelinkęs jų rodyti dažnai. Todėl džiaugiamės, kad asmeninės pažinties su Rolandu ir geros „Vilkamirgės“ galerijos reputacijos dėka gavome atsivežti ją į Ukmergę.

Beje, grafikas Rolandas Rimkūnas pragyvenimui užsidirba ne tik dėstydamas VDA Kauno dailės institute, bet ir dirbdamas grafinio dizaino srityje, taip pat – heraldikos kūrime. R. Rimkūnas yra sukūręs netoli šimto Lietuvos miestų ir miestelių herbų, tame tarpe ir Taujėnų bei Veprių herbus.

Kviečiame apsilankyti parodoje!

Paroda vyks iki balandžio 30 d.,
lankymas nemokamas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Oksana Judakova, parodos kuratorė
VšĮ „Trys kaimai“

1. Kęstutis Šapoka, „Meno ramentai“, Literatūra ir menas, 2012.06.15
2. Kęstutis Šapoka, „ Apie Rolando Rimkūno kūrybą: tai, kas dedasi mumyse, taip pat yra visatos dalis“, 2013

Atsakyti:

Prašome įrašyti komentarą
Prašome įvesti vardą čia