Tęsdami projekto „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“ programą, kuria siekiama supažindinti vaikus su regiono etnokultūrinėmis vertybėmis, tautodailininkais, žmonėmis, puoselėjančiais krašto papročius, tradicijas, amatus, žmonėmis, prisidedančiais prie tapatumo išsaugojimo, stiprinimo ir plėtimo ateityje, mes, Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos projekto dalyviai, lankėmės muziejuje.
Pasinaudojome galimybe dalyvauti edukacinėje programoje „Bitė ritė medų nešė“ ir išklausėme darbuotojos Jolantos pasakojimą apie bitininkystės istoriją Lietuvoje. Buvo įdomu sužinoti, kad bičių vaškas dar Didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais buvo tvirta valiuta, buvo antspauduojami vaško luitai, iš jo buvo liejamos formos patrankoms ir tik XIX a. pradžioje lenkų bitininkas Levickis sukūrė dabartinį rėminį bičių avilį. Bitės nebuvo parduodamos, jos buvo dovanojamos kaip brangi dovana įvairių švenčių – krikštynų, vestuvių – proga.
Gardžiausia pamokos dalis buvo bičių gaminamų produktų ragavimas: įvairaus skonio ir spalvos medutis (spalva ir skonis priklauso nuo to, kokiu metų laiku ir iš kokių žiedų bitelės medų rinko), natūralus antibiotikas – bičių duonelė, pikis, žiedadulkės, – vieniems skanu, kitiems kartu, bet neįtikėtina, kaip tokie maži padarėliai gali taip stropiai ir tiksliai korius nulipdyti ir visas akeles medumi pripildę, kruopščiausiai užklijuoti. O mes, kaip sakė Jolanta, iš bitučių tą sunkiai suneštą medų atimame. Aprodžiusi senąjį bičių avilį, skobtą iš medžio kamieno, pasakojo, kad senovėje žmonės medų kopinėję primityviai, iš drevės išvaikę bites ir įsiropštę į kamieną, išardydavę korius ir pasiimdavę, kas jiems tikę.
Dabartiniai bitininkai pagarbiai elgiasi su bitėmis, rūpinasi jomis, jas maitina, gydo, jei tos serga. Nuostabus dalykas – toks mažas vabzdys, o kaip žmogus: gyvena šeimomis, turi savo tvarką, savo gyvenimo dėsnius, dar ir mums naudos duoda. Sako, kad bitės gero žmogaus nepuola gelti, o bitininkus ir tuos, kurie bites myli, liaudyje gražiai bičiuliais vadina.
Po pamokos Jolanta mus pakvietė apžiūrėti naują Ukmergės krašto dievdirbių senųjų skulptūrų parodą, dar tik ruošiamą atidarymui, taigi, buvome vieni iš pirmųjų, kurie muziejaus salėje pamatėme unikalią rūpintojėlių, kryžių, stogastulpių bei koplytstulpių ekspoziciją, surinktą Ukmergės rajono kaimuose, pasigėrėjome senųjų meistrų darbais. Supratome, jog tai – mūsų etnokultūrinės vertybės, senolių palikimas, paveldas, o muziejaus darbuotojai – tie žmonės, kurie prisideda prie tapatumo išsaugojimo, stiprinimo ir plėtimo ateityje.
Rengdami kitas projekto veiklas, pasinaudosime galimybe bendradarbiauti su Ukmergės kraštotyros muziejumi.
Projekto darbo grupė „Pikas“
