Virš Šventupės giedras dangus, virš Šventupės šypsosi saulė, sukviesdama didelius ir mažus, birželio 28 dieną į Genoefos Povilavičienės knygelės „Pramušti Ledai” pristatymą.
Kas pėsti, o kas ratuoti, o kas dviračiu važiuoti, iš vietovių įvairiausių į Šventupės kaimą traukė.Čia ant kriaušo rymo dvaras, senas, senas Komarų, nebijokit, nesivaidena, čia daug vyksta renginių. Šiam nuostabiam gamtos kampely, lakštingala nečiulbėti – negali.
Čia upė Šventoji šneka, čia liepos medumi kvepia, čia sudrumsčia parko tylą, Genoefa eilėmis prabyla.
„Sveiki, gyvi sveteliai, Genutės „Pramušti Ledai” knygelės sutikt susibūrę, sveiks jaunime, poetės pagarbint čia susibėgęs, sveiki visi, kam svarbi mūsų poetė, kas vislab pulkais ir po vieną, į ketvirtos knygelės sutiktuves susirinkot” – šiais žodžiais pasisveikina renginio vedančioji Emilija Vėbrienė.
Šie metai – K. Donelaičio – metai. K. Donelaičiui – 300 metų. Jo garbei ir prabilo mūsų poezijos paukštė.
Tad skrisk poezijos paukšte, per Šventupę, nešk Genutei laimę ant sparnų, aplankyk ir mus šiandieną, kad visiems būtų linksma ir smagu.
Miela Genute, tu kasdien prasilenki su šimtais žmonių. Galvoji, ieškai, kol vieną dieną sutinki ir prasideda išsvajota meilės kupina posmų pasaka…Jis tampa Princu…Ji – Princese…
Kiekvienas tavo aprašytas gyvenimas unikali – pasaka. „Pakilti virš žemės – nuskinti žvaigždes, paimti į saują ir mėtyti jas, pasaulį suprasti per savo eiles, tad noriu paprašyti vien tik kurti jas.”
Meilė poezijai tikrai pagirtina, kartais iš poetų juokiamasi, galbūt jie iš tiesų duoda pretekstą juokams – tokia visų įsimylėjėlių dalia. Nors veikiau jiems derėtų pavydėti. Meilė poezijai atneša tik šviesą ir laimę.
Reikia protui didelės drąsos, kad galėtum dabartį surasti, reikia širdžiai meilės ir tiesos, kad galėtum tikrą kelią rasti.
Gerų žmonių gyvenimas – amžina jaunystė. Jaunystė ne amžiaus rodiklis, o sielos būsena, niekas nejunta kaip praeina jaunystė, bet kiekvienas jaučia, kad ji praėjo.
Šv. Paulius apie meilę pasakė: „meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi. Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga. Nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visą pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.” Tai Šv. Pauliaus žodžiai.
Ir mūsų Genutė rašo apie jaunystę, meilę taip kaip ji supranta, įsivaizduoja meilę. „Ak, jaunyste”, „Meile, kokia tu?”.
Genutė rašo eilėraščius vaikams, proginius, domisi politika ir aprašo savo knygelėse.
Šventas mūsų kaimas ir šventi laukai, čia suradus laimę tu pasilikai. Pro gluosnius matos kyla mėnulio pilnatis, paimk Genut savo knygelę ir apie „Šventupės gluosnį” paskaityk, pradžiugink mūsų širdis.
Rašo taip pat ir dainas. Jos parašytos dainos „Oi tu, saulutė”, „Prie Šventosios”.
Dainuojamosios poezijos atlikėjos Aldutės Novikovienės pirštai mikliai skaičiuoja stygas ir skambesį išgirstam gitaros, ir serenados melodija širdį palies, ir pražys mūsų šypsenos tarsi jazminas. Melodija nuplauks, nuvinguriuos Šventosios pakrantėmis, ją pagaus ir atkartos tolimas aidas.
Gebėjimas kurti, tai didžiausia dovana, kurią gamta apdovanojo žmogų. Poezija turi tūkstantį aspektų ir kiekvieno iš jų – sava šviesa, savas liūdesys, sava laimė ir savas aromatas.Tai atspindi eilėrašti „Baltas ilgesys” kurį skaitė Irena Purlienė.
Prasiblaškymui anekdotas: „ginčijasi dvi Genutės draugės – Juoda tai – ne spalva – sako viena. Spalva – sako kita. Ne, tai ne spalva. Pažiūrim į enciklopediją. Pasižiūri, o ten juodu ant balto parašyta. Juoda – tai spalva. Na gerai, bet Balta tai ne spalva. Balta irgi spalva, pažiūrim. Pažiūri – vėl tas pats variantas. Balta tai – spalva. Na matai, o tu sakei, kad Genutė tau nespalvotą knygą padovanojo.”
Svajonės suteikia žmogui įdomumą ir prasmę. Svajoti nedraudžiama. Svajojo Genutė išlošt loterijoje pinigėlių, kad nereikėtų prašyti rėmėjų, kas savaitę pirko tele loto bilietėlių, jei ne pinigėlių, tai gal džipuką, o išėjo tik smagus eilėraštukas „Auksinis lietus”.
Tolimesnis vaiko likimas visada yra motinos darbas. Mama yra viskas – ji mūsų paguoda sielvarte, mūsų viltis kančioj ir mūsų stiprybė bejėgiškume. Ji yra meilės, gailestingumo, užuojautos ir atlaidumo šaltinis.
Genutės eilėraštį „Tu spindėk, mama” skaitė Regina Mulevičienė.
Anekdotas: „Klebonas, kaimietis ir dviratis”: „kaimietis nutarė pas kleboną pagalbos prašyti, nes dingo dviratis, gyvena vienas kaime – klebonėli, man dabar taip sunku be dviračio, kaip be rankų, arklio neturiu, nei į miestelį, nei bažnyčion, nei parduotuvėn duonos nusipirkti negaliu. Sūnau mano, gal dar atsiras pasiklausinėk kaimynų, gal kas kur matė. Klebonėli, kad arti ir kaimynų nėra. Vienas pamiškėj gyvenu. Tada sūnau mano, eik namo ir kiekvienam žingsni gerai apmąstyk 10 Dievo įsakymų ie gal kas nors išaiškės, ir užlėksi pas mane po dviejų savaičių pasakysi. Gerai, ačiū. Po dviejų savaičių kaimietis nepasirodė, kunigas nutarė pats jį aplankyti. Klebonas – na kaip sūnau mano, ar atsirado tavo dviratis? Klebonėli, kai eidamas namo apmąsčiau visus 10 Dievo įsakymų, bet kaip priėjau devintą „Nesvetimoteriauk” ir iš kart prisiminiau kur dviratį palikau. Klebonas tik palingavo galvą ir pasakė, „ak, tos moterys”.
Genutės parašytą eilėraštį „Ak jūs moterys” skaitė Kazimieras Šermukšnis.
Kai surasi žmogų kuris tave ramiai išklauso, kuris priima širdimi ką tu jam sakai, kuris tau neužduoda dviejų klausimų iš karto, kuris negręžia nuo tavęs akių ir tavo žvilgsnio nevengia, žinok, jog radai tikrą lobį – brangų perlą. Ir tokio iš širdies išbraukt negali.
Genutės eilėraštį „Iš širdies išbraukt negaliu” mums skaitė Kazimieras Šermukšnis”.
Genutės parašytą dainą „Oi žiema žiemužėlė” atliko Jasiuliškių pensionato globotinė – gitaristė Eglė Staniūnaitė.
„Pavasaris. Po žiemos bunda žemė gimta, aš išbėgsiu basa į pavasario sodą ir paliesiu žemės grumstelį, rodos girdisi kaip šneka. Aš be galo džiaugiuos, kai tviska pavasario spalvos, kai dainuoja jis dainą prie Šventosios upės krantų, skrajoja paupiaisir pagiriais su raiba gegužėle kartu.” Tai žodžiai iš posmų „Ant ledo varveklių”, „Pavasario elegija”, kuriuos skaitė Regina Mulevičienė.
Ruduo, tai antras pavasaris. Kai kiekvienas lapas, gėlė…Genutė rašo: „Eiklus vėjas skuba, neša ir drebina lieknutę šaką. Dar palik nors vieną lapą darganas šiaury ant tako…” Jos parašytą dainą „Rudenį” atliko Eglė Staniūnaitė.
Anekdotas:”skaistyklon atsiustos vien moterys. Šv, Petras klausia: „Kurios buvot neištikimos savo vyrui žingsnis į priekį? Visos tik šast, tik viena stovi. Šv. Petras sako – aišku, visos į pragarą, kurčioji irgi.”
„O už lango pūga kaip pragaras. Žmogus be žmogaus – vienišas it stagaras” – rašo Genutė savo eilėraštyje „Aš gyva praeitim” – kurį skatė Irena Purlienė.
Renginyje dainomis linksmino romansinio dainavimo kolektyvas „Šventerečius” vadovas Kazimieras Šermukšnis, kuriame dainuoja ir mūsų poetė. O taip pat šeimos duetas Daiva ir Kazimieras Šermukšniai.
Gausus būrys svečių aplankė šį renginį.
Sambūrio „Prie židinio” vedėja, poetė Zuzana – Budaitė Stunžėnienė, Kėdainių literatų būrelio „Varsna” pirmininkas Vaclovas Volkus ir Genovaitė Žukauskaitė, Albinas Kuliešis ir kiti literatai.
Gražius žodžius jai išsakė profesinių sąjungų atstovai.
Švyturio profsąjungiečiai Alvydas Vingrys, Jurga Baravykienė, Ukmergės Statybos profsąjunga Genovaitė Dalinkevičienė, AB „Umega Vienmega” pirmininkė Jonė Šerelienė, giminės,
bendradarbiai, kaimynai, draugai.
Genut, Tau linkim akimirkų kupinų džiaugsmo ir laimės, svajonių, kurios galėtų tapti tikrove, vėjo, kuris neštų pirmyn, šokio, kaip priešnuodžio liūdesiui, palaiminimo iš dangaus, krintančio lietaus lašeliais, draugų, kurie dažnai pradžiugintų savo šypsena, vėjo į veidą – kai tau nuobodu, jėgų, kurias tik Dievas suteikia ir angelo sargo, kuris visada tave saugotų.
Laimingas žmogus moka padėkoti ir tai ne atsainus dėkingumas, o tas, kuris sklinda iš pačios širdies.
Autorės žodis:
„Metai – kaip medžio rievės – palieka pėdsaką gyvenimo knygoje.
kas žino koks bus ateinančių metų pėdsakas?
Ar šviesesnis, ar spalvingesnis mano gyvenimo knygoje?
Dėkoju už kiekvieną skirtą akimirką, kad ir kokia ji bebūtų, skausminga ar džiugi.
Be visos patirties nebūčiau tokia, kokia esu.
Juk tai mano gyvenimas ir paėmusi trintuką aš jo neištrinsiu. Ar kitu nepakeisiu.
Aš tikiu Dievą. Kas su Dievu ir Dievas su tuo.
Dievas man siunčia išbandymus, jis mane myli ir globoja.
Malda sustiprina žmogaus sielą.
Ji neapleidžia ir manosios.”
Knygą koregavo Loreta Pekarskienė,
Knygą apipavidalino Lina Godliauskienė,
Knygą išleido Ukmergės Valdo leidykla.
Minėkit mūsų poetę, skaitykit jos knygas, pamokymus nuoširdžius, gyvenkit linksmai kaip Genutės knygose parašytą ir laukit penktos knygelės kaip mano pranašystėse pasakytą.
Lietuviškai Lietuvą garbinkit ir dar daug šiltų, ir linksmų pavasarių, ir vasarų pasitikit.
Šventupės kaimo bendruomenės narė Emilia Vėbrienė
