Senoviniame kalendoriuje kovo 25- oji – Gandrinės, liaudyje dar vadinama Blovieščiais, arba Bičių diena. Ši data svarbi tuo, jog apytikriai šią dieną į gimtinę sugrįžta lietuvių nacionalinis paukštis gandras ir ant savo sparnų parneša kielę, kuri „visus ledus išspardo ir jau ateina tikras pavasaris“. Tai tokia didelė šventė, kad „net paukščiai tądien lizdų nesuka“. Šią dieną meška iš žiemos guolio pakyla, gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos žiemą. Jei šią karūną pavogsi, viską žinosi ir kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti.
Kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir burtai ir tikima, kad kokios pirmos Naujųjų Metų dienos, tokie ir visi metai. Labai svarbu, kaip pirmą kartą gandrą tais metais pamatysi. Jei skrendantį – gerai, visus metus darbus spėriai nudirbsi. Tik šeimininkės tais metais puodų daug sudaužys. Jei tupintį – vangiai viskas seksis.
Šią dieną yra daug draudimų. Negalima važiuoti į mišką kirsti šakų. Iš miško parneštos šakos vasarą gyvatėmis pavirsta! Geriau gyvulius apsaugotum, jei po slenksčiu gyvatę užkastum. Per Blovieščių negalima kiaušinių judinti, kitaip viščiukai bus su dviem galvom.
Puoselėdami gražias senovines tradicijas, penktadienį Deltuvoje surengėme linksmą pavasario šventę – Gandrines, skirtas vaikams. Kultūros centro filialo salėje Deltuvos pagrindinės mokyklos pradinukų laukė iškeltas gandralizdis, kuriame puikavosi visa gandrų šeimyna, aplink šokinėjo varlytės, o pamiškėje skleidėsi pirmosios žibuoklės.
Popietės šeimininkė visus kvietė švęsti, linksmintis neskubant, vaikščioti lėtai, gandro žingsniu – mat gandras žmonėms atneša laimę. Ji supažindino vaikučius su gandrinių tradicijomis ir papročiais.
Dažniausiai parskrendantį gandrą pirmieji pasveikina vaikai – iškart ant pievelės verčiasi per galvą. O sugrįžtantis gandras ir lauktuvių atneša. Todėl ir šventės dalyviai jomis vaišinosi, tik tų vaišių teko eiti aukštai kojas keliant, nes senovėje buvęs toks paprotys, kad tą dieną kaimynas pas kaimyną eidavo aukštai kojas keldami.
Vaikai dainavo daineles, sakė eilėraščius apie paukštelius, sekė sakmes, šoko lietuvių liaudies ratelius. Ne tik linksminosi, bet ir mįsles minė, šarkos vaikelius skaičiavo, spėliojo paukštelių balsus.
Tačiau vien laukti pavasario neužtenka. Nuo senovės vaikinai jodavo ant žirgų į kaimo galą pavasario pasitikti. Tad ir mažieji deltuviškiai šią gražią tradiciją pakartojo. Berniukai pasidalino į dvi grupes: vieni – raiteliai, kiti – žirgai. Raiteliai užlipo žirgams ant pečių per visą salę „jojo“ pavasario pasitikti. O kad ligos nekibtų, sveiki liktų, visus šventės dalyvius šeimininkė vandeniu aplaistė.
Po šventės visi išbėgome į lauką. Gandrų nepamatėme, tačiau saulutė švietė skaisčiai. Pavasaris jau atėjo!
UKC Deltuvos filialo vedėja Daiva Stimburienė
