Penktadienį, liepos 20 dieną, Želvos girininkijoje vyko buvusių darbuotojų–girininkų, jų pavaduotojų, eigulių ir kitų miškininkystės specialistų susitikimas.
Buvusių darbuotojų susitikimai Želvos girininkijoje vyksta kasmet, tačiau šįmet jis – neeilinis. Šįmet Želvos girininkija šventė 50 metų įkūrimo jubiliejų. Tad susirinkę kolegos prisiminimais dalijosi ne tik apie savo čia dirbtus ir praleistus metus, bet ir apie girininkijos įkūrimą bei jos gyvavimo laiką.
Svečiai rinkosi Želvos girininkijos kieme
Renginį organizavo dabartinė Želvos girininkija, kurios vadovu šiandien dirba Gintautas Povylius, renginį vedė Želvos vidurinės mokyklos gimtosios kalbos mokytoja Rasa Povylienė.
Girininkijos 50-mečio proga Ukmergės miškų urėdija išleido jos parengtą knygelę, kurioje nušviečiama Želvos girininkijos praeitis ir dabartis.
Įkurta prieš 50 metų
„Želvos girininkijos girininkui Liaudanskui Broniui perimti važiuojamą arklį Sakalą su pakinktais ir du darbinius arklius su dviem naujais pakinktų komplektais, rogių tris vienetus, žerglių vieną vienetą, spintą vieną vienetą.“ Šis prieš 50 metų Ukmergės miškų ūkio direktoriaus Aleksandro Gedrimo pasirašytas įsakymas vieniems susitikimo dalyviams kėlė šypseną, kitiems pažadino prisiminimus.
Įsakyme minimas garbaus – 75 metų amžiaus senjoras Bronius B. Liaudanskas patvirtino, jog buvę tikrai taip, kaip parašyta. Gavęs kraitį – arklį Sakalą, jis – tuomet jaunas berniokas, tik po kariuomenės, 1962 metų sausio 1 dieną pradėjo Želvos girininkijos istoriją.
Naujai steigiamai Želvos girininkijai buvo perduota dalis miškų iš tuometinio Molėtų miškų ūkio, dalis – iš Šešuolių bei Lyduokių girininkijų bei čia buvusių „Naujos vagos“ bei „Žalgirio“ kolūkių.
Miškų plotas susidarė nemažas – beveik 2 tūkst. ha. Naujos girininkijos užduotis buvo ne tik juos prižiūrėti, saugoti nuo vagių, gaisrų, bet ir gaminti medieną.
Pagrindiniai įrankiai – pjūklas ir kirvis
Medienos gamybos užduotys, pasak buvusio girininko, buvo nemažos, o sąlygos, kuriomis teko jas vykdyti, dabartinei miškininkų kartai – neįtikėtinos. Trūko ne tik žmonių – nebuvo ir jokios technikos. Miškų ūkiuose tuomet mokėdavo kur kas mažesnius nei kolūkiuose atlyginimus, tad eiti dirbti į miškus niekas nenorėjo. Pasak buvusio girininko, jam pavyko prikalbinti keturis eigulius – Antaną Navalinską, Feliksą Morkūną, Antaną Virbalą, Kostą Akinį, o Vlado Andrikonio neišleido kolūkio pirmininkas. Vėliau išleido su sąlyga, kad kolūkiui būtų prikasta liepaičių.
Vis dėlto girininkija pirmais metais turėjo net dvylika nuolatinių miško darbininkų. Tačiau rėžti biržių, sodinti ir kirsti miško su jais eidavo ir eiguliai, ir girininkas.
Mišką pjaudavo rankiniais pjūklais. Darbininkas viename gale traukia pjūklą į save, girininkas ar eigulys kitame gale – į save. Jei pasitaikydavo storas medis dviese neištraukdavo. Tada ant pjūklo rankenų dėdavo diržus ir traukdavo keturiese.
Motoriniai pjūklai – „Družbos“ – atsirado vėliau. Tačiau su jomis, pasak buvusio girininko, niekas nenorėjo pjauti. Darbininkai sakydavę, su jomis jie neuždirbsią nė druskai – atsiradus technikai, padidėjo medienos ruošos normos. Darbininkai bijoję jų nepajėgsią įvykdyti. Be to, pirmosios „družbos” buvo tokios sunkios, kad žmonės jų per sniegynus miškuose nepavilkdavo.
Nupjautus medžius iš miško traukdavo arkliais. Jais iš miško į tarpinius sandėlius veždavo ir paruoštą medieną. „Belorusai”, kuriais miškininkai traukdavo medžius iš miško bei dirbo kitokius ūkio darbus, atsirado antrajame girininkijos įkūrimo dešimtmetyje. Iki tol šią techniką miškų ūkiui skolindavo kolūkiai.
Nupjautą medį reikėdavę padalinti į metrinius rąstus, kuriuos paskui skaldydavę išilgai per pusę. Kodėl reikėdavo skaldyti rąstus, B.Liaudanskas negalėjo pasakyti: gal būdavo tokia tvarka, o gal todėl, jog rąstus į roges ir į mašinas kraudavo taip pat rankomis, tad perskelti jie būdavę lengvesni. Tarmedžius bei popiermedžius reikėdavo dar nužievinti.
Žievindavo rąstus kirviais, kuriais genėdavo ir retindavo miškus – kirvis ir pjūklas buvo pagrindiniai tuometinės miškininkystės įrankiai.
Tiesa, stataus miško tūrį girininkas bei eiguliai matuodavo žerglėmis – slankmačiu. Vienas matuodavo, kitas pieštuku ant popieriaus miške užsirašydavo duomenis. Šaltyje rašant stingdavę rankų pirštai, lietuje – išsiliedavę popieriuje dažai – net pieštukai tuomet būdavę ne grafito, o cheminių dažų šerdelėmis. Moderniausia apskaitos priemonė – mediniai skaitytuvai, kuriais girininkas barškindavo iki išnaktų. Kiek medienos pagamindavo, tiek tuomečiai girininkijos darbuotojai ir uždirbdavo.
Iškirstą mišką, kaip ir dabar, reikėdavo atsodinti. Nemažai tuomet miškininkai įveisdavo ir naujų miškų. „Kasmet po kokius penkis hektarus pasodindavome“,- prisimena buvęs girininkas. Žemę sodinimui ruošdavo arkliais, duobutes medeliui – kastuvais, kolesovais vadinamais grąžtais, peiliais. Net sodiklių, kuriais dabar sodinamas miškas, tada nebuvo.
Augino grūdus, rišo vantas
Miškininkai tais laikais ne tik augindavo miškus, bet ir grūdus, ruošdavo ne tik medieną, bet ir pašarus gyvuliams. Šieną bei grūdus, kaip duoklę, girininkija atiduodavo kolūkiams.
Tinkamos žemės augalininkystei miškų girininkija neturėjo. Šieną jos darbininkai pamiškėse prigraibė, sukrovė jį į stirtas. Jos supuvo. Daubariškių miške pasėjo avižų, šios neužderėjo. Labeikiuose užderėjo, bet laiku jų nebuvo kam nupjauti, tad jas išguldė lietūs ir vėjai – kolūkis jas nuganė.
Kartą, pasakojo B.Liaudanskas, girininkija prie Laumėnų miško pasėjo ir išaugino rugių. Grūdus kolūkis išsikūlė ir paėmė, o už šiaudus, nedaug trūko, būtų tekę sumokėti girininkui. Istorija buvo tokia: eigulys miške rado uosių kelmus. Girininkas nujautė, kur galėjo būti uosiai. Nuėjo pas vietinį gyventoją, kuris iš uosių dirbdino roges, ir jo bulvių lauke, vagose, rado suguldytus medžius. Raščių girininkas atidavė į teismą, tačiau jo išvakarėse užsiliepsnojo šiaudų stirta.
Apie girininkijos įkūrimą ir pirmuosius jos gyvavimo metus prisiminė pirmasis Želvos girininkas Bronius Liaudanskas.
Žmogus teisme išsigynė vogęs uosius ir deginęs šiaudus. Bulvės, pripažino jis, – jo, o kas į jas suguldė uosius, jis nežinąs. O šiaudai buvo įtraukti į girininkijos apyskaitą. Susidarė trūkumas. Jį padengti reikėjo girininkui. Tik po ilgų prašymų Ukmergės miškų ūkis leido jam šiaudus nurašyti į nuostolius.
Be šieno, grūdų ir šiaudų tuometiniai miškininkai turėdavo dar pririšti vantų ir šluotų. Kaip jas rišdavo ir džiovindavo gerai prisimena tuometis eigulys Jonas Virbalas. Pasak jo, buvo reikalaujama per metus surišti 200—300 vantų. Jas išdžiovinti reikėdavę pavėsyje – ne saulėje.
Tačiau ir tokiomis sąlygomis Želvos girininkija kabinosi į gyvenimą – buvo įveisti pirmieji daigynai, pradėtas statyti girininkijos pastatas, kuriame ir dabar yra įsikūrusi jos administracija. B.Liaudansko laikais girininkijos raštinė buvo viename kambaryje, kurį savo name nuomojo želviškis Juozas Juknevičius.
Dirbo 7 girininkai
B.Liaudanskas Želvos girininku išdirbo penkerius metus – iki 1967 metų. Jį pakeitė jo buvęs pavaduotojas Algimantas Bugenis. Po jo prie girininkijos vairo stovėjo Algis Stanionis, Juozas Gelūnas, Vytautas Katinas, Petras Glumbakas, Alvydas Stundis – viso 7 girininkai.
Be A.Navalinsko, F.Morkūno, A.Virbalo, K.Akinio bei V.Andrikonio, kuriuos susirinkę girininkai prisiminė, kaip itin sąžiningus darbuotojus, Želvos girininkijoje per 50 jos gyvavimo metų dirbo dar 8 eiguliai, 8 meistrai ir technikai, pavaduotojai bei 45 nuolatinių miško darbininkų.
Ne visi jie atvyko į susitikimą, ne visi jų yra mūsų, gyvųjų, tarpe. Tylos minute senjorai pagerbė savo kolegą – girininką P. Glumbaką, kuris žuvo miške.
Dėl sveikatos ir jau garbaus amžiaus į susitikimą neatvyko ir pirmieji girininkijos eiguliai. J.Virbalui šįmet sueis 75-eri, K.Akiniui – 85—eri, o V. Andrikoniui- 90 metų.
Išleido knygelę
Tačiau visų jų mintys sugulė į nedidelę knygelę, kurią dovanų gavo kiekvienas susitikimo dalyvis.
Knygelėje yra ir jaunosios kartos – Želvos vidurinės mokyklos mokinių pastebėjimai apie dabartinius Želvos girininkijos miškus, jų mintys ir rašinėliai.
Buvusių girininkų, eigulių prisiminimus užrašė, mokinių rašinėlius parengė ir juos į knygelę suguldė Želvos vidurinės mokyklos gimtosios kalbos mokytoja Rasa Povylienė, knygelę išleido Ukmergės miškų urėdija.
R.Povylienė, kaip pati save prisistatė, yra savo vyro – dabartinio Želvos girininko Gintauto Povyliaus bei girininkijos padėjėja, tačiau iš tikrųjų ji ir jos mama, taip pat buvusi gimtosios kalbos mokytoja, šiandien mokyklos kraštotyros muziejaus vadovė Zita Kriaučiūnienė yra didelės Želvos krašto patriotės, aktyvios visuomenininkės. Jos sukaupė ir užrašė nemažai Želvos žemės istorinių faktų, yra išleidusios ne vieną knygelę bei nemažai bukletų.
Buvusi Želvos vidurinė mokyklos gimtosios kalbos mokytoja, šiandien – mokyklos kraštotyros muziejaus vadovė Zita Kriaučiūnienė susitikimo dalyviams surengė ekskursiją po Želvos miestelį.
Ir šį kartą Z. Kriaučiūnienė susitikimo dalyviams surengė ekskursiją po Želvos miestelį, papasakojo jiems apie jo dabartį ir praeitį.
Apie Želvos – Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią svečiams papasakojo parapijos klebonas kunigas Petras Avižienis, kuris pašaukimo sulaukė taip pat būdamas miškininku – prieš tapdamas kunigu jis dirbo Deltuvos girininkijoje.
Buvę Želvos miškininkai mielai bendravo su buvusiais savo vadovais – tuometiniu Ukmergės miškų ūkio direktoriumi Antanu Hofmanu bei tuometiniu Ukmergės miškų urėdijos urėdu Kaziu Grybausku – ne vienam jų jie buvo pirmieji mokytojai ir patarėjai.
Tapo tradicija
Susitikimo dalyviai girininkijos kiemelyje po atviru dangumi vaišinosi savo suneštomis vaišėmis, juos ir jų svečius linksmino Lyduokių muzikantai (vadovė Viktė Varnienė).
Susitiko dalyvius ir svečius linksmino Lyduokių muzikantai.
Kad nieko jiems netrūktų rūpinosi dabartiniai Želvos girininkijos šeimininkai – ne tik girininkas Gintautas Pokylius, bet ir jo pavaduotojas Kęstutis Jarmalavičius bei eiguliai – Kazio Nedelka ir Romualdas Remeikis.
Sukaitusios plūkėsi šeimininkės – girininko duktė Gabrielė, jos draugės Rūta Druktenyte, Dovilė Kriaučiūnaitė, seserys Alma ir Vilma Miciūtės.
Girininko sūnus, 14 metų Kristijonas, sutvarkė visą girininkijos aplinką, išdažė pavėsinę, jos stalus ir suolus, nušienavo kiemelyje žoles. 4 metų Liudvikas kantriai stebėjęs visą renginį galiausiai pavargo ir įsitaisęs ant tėtės girininko kelių saldžiai užmigo.
„Kas yra žmogus? Kaip vienas mano dėstytojas filosofas sakė, žmogus – tai ryšis su kitu žmogumi“,- taip susitikimų prasmę apibrėžė dabartinis girininkas G. Povylius.
Šiam ryšiui įamžinti miškininkai Želvos mietelio skverelyje pasodino rutulinio klevo medelį (red. pagr. nuotr.).
Prieš penketą metų buvusio tokio paties susitikimo metu pasodintas ąžuoliukas žaliuoja girininkijos kieme.
Buvusių Želvos darbuotojų susitikimai tapo tradicija, kuri prasidėjo 2007 metais, kai girininkija šventė savo įkūrimo 45-etį.
Miškininkus pasveikino Želvos seniūnas Kęstutis Mikalajūnas
Linkėdami, kad ši tradicija nenutrūktų jos organizatoriui dabartiniam girininkui G.Povyliui Želvos seniūnas Kęstutis Mikalajūnas padovanojo du sausmedžių, kurių vaisiai – vitaminų ir energijos šaltinis, krūmelius, o Želvos vidurinės mokyklos direktorius Vidas Tavoras – jaunatviškos formos tują.
Sveikinimo žodį tarė Želvos vidurinės mokyklos direktorius Vidas Tavoras
Prižiūri 2 tūkst. ha miškų
Šiandien Želvos girininkija prižiūri ir augina 2300 ha valstybinių miškų. Girininkijos valdos yra 16–oje miškų.
Per metus Želvos girininkijoje pagaminama 10 tūkst. kietmetrių medienos. Du trečdalius visų kirtimų atlieka miškų urėdijos samdomi rangovai, likusius — urėdija. Miškai šiandien kertami moderniomis miškakirtėmis, mediena iš miškų išvežama medvežėmis.
Girininkijoje šiandien dirbančių darbuotojų pareiga – atrėžti biržes, kontroliuoti kirtimus, vykdyti medienos apskaitą bei ją saugoti.
Bet didžiausias dabartinio girininkijos kolektyvo rūpestis – atsodinti iškirstą mišką, jį ugdyti bei ginti jį nuo įvairių negandų – ligų, ugnies, vagių bei žvėrių.
Kasmet Želvos girininkija atsodina 25 ha miškų, 2 ha įveisia jų naujų.
Per metus jai tenka apšienauti, aptverti, ištepti repelentais, išretinti, valyti nuo sergančių ir sausų medžių bei kitaip prižiūrėti 290 ha medynų.
Be to girininkijos darbuotojai atlieka ir kitus miško gerinimo darbus. Tai – ir melioracijos griovių,
kelių priežiūra, ribinių ir kvartalinių linijų valymas, sėklų rinkimas, poilsiaviečių kūrimas ir jų priežiūra, laukinės gyvūnijos ir paukščių lizdų apskaita, Raudonosios knygos gyvūnų, paukščių ir augalų suradimas, saugojimas ir stebėjimas ir kt.
„Darbų ir šiandien girininkijoje nestinga. Tačiau esant moderniai technikai, kompiuteriams jų net negalima lyginti su tais, kuriuos turėjo nuveikti mūsų pirmtakai. Todėl jie nusipelnė mūsų dėmesio ir pagarbos“,- pastabėjo šiandieninis Želvos girininkas G. Povylius.
ukmu.lt informacija
K. Jarmalavičiaus nuotr.
