Gegužės 20 d. LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai kartu su Ukmergės r. pedagogų veteranų klubo „Dar ne ruduo“ bei Ukmergės lopšelio darželio „Šilelis“ atstovais keliavo po Kėdainių kraštą. Nuolatinė mūsų kelionių gidė Sabina supažindino su ekskursijos maršrutu. Kadangi pirmiausia turėjome apsilankyti Paberžėje, tai mūsų kelias vedė per Užugirį. Gidė pasakojo Lėno km. istoriją, kalbėjo apie Prezidento Antano Smetonos mokymosi metus, pažintį su Sofija Chodakauskaite, bendravimą su Jonu Jablonskiu.
Paberžės kaimas vadinamas dvasinės traukos centru. Mus pasitiko muziejininkė Regina Galvanauskienė. Ji ekskursiją pradėjo pasakojimais apie Lietuvos šviesuolio, kunigo, vienuolio, mokytojo, sielų gydytojo kunigo Tėvo Stanislovo (Algirdo Mykolo Dobrovolskio) gyvenimą ir veiklą Paberžėje. Gidė pasakojo, kaip Tėvelis / taip ji vadino / mokė atjautos, gailesčio, gerumo, grožio pajautimo, kilniadvasiškumo. „Atėjau ne teisti žmonių, bet gelbėti“, – citavo ji Tėvą Stanislovą. Ant kapo stovinčiame mediniame kryžiuje išpjaustyti sumegzti trys mazgai, kurie simbolizuoja tris vienuoliškus įžadus – neturtą, skaistumą ir paklusnumą. Kaip pasakojo R. Galvanauskienė, vedžiodama mus po senąją kleboniją ir svirną, iškilusis dvasininkas buvo ne tik sielų, bet ir senų daiktų gelbėtojas. Lietuvos bažnyčiose nebenaudojamus ir jų palėpėse dūlančius liturginius rūbus rinko ir vežė į Paberžę, kur juos restauravo. Jo sukauptose ekspozicijose saugomi keli šimtai XVII–XX amžiaus arnotų, stulų, bursų ir kitų liturginių apdarų, metalo plastikos, tapybos rinkiniai.
Paberžės bažnyčioje saugomi bene žymiausio lietuvių dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai, tėvo Stanislovo sukaupti paveikslai, įvairių daiktų kolekcijos.
Apsilankėme vieninteliame 1863 m. sukilimo muziejuje Lietuvoje, įkurtame vokiečių kilmės barono Stanislovo Šilingo dvaro gyvenamajame name. Gidė išsamiai pasakojo apie to laiko įvykius, apie Paberžės kunigą Antaną Mackevičių, kuris suformavo 250 sukilėlių būrį, vieną iš pirmųjų Kauno gubernijoje, ir 1863 m. kovo mėnesį stojo į atvirą kovą prieš carinę valdžią. Sukilimui pralaimėjus buvo pakartas Kaune.
Kitas lankymo objektas buvo Skinderiškių dendrologinis parkas. Mus sutiko Juozas Masionis, kuris ir pravedė ekskursiją. Parkas padalintas į geografines augalų grupes: Europos, Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Kinijos – Japonijos, Šiaurės Amerikos rytų ir Šiaurės Amerikos vakarų. Parkas kartu su salomis ir vandenimis užima 123 ha plotą. Jo įkūrėjas miškininkas Antanas Kęstutis Kaltenis. Čia auga dešimtys tūkstančių krūmų ir medžių, o priskaičiuojama iš viso apie 1300 jų rūšių ir porūšių. Skinderiškio parką puošia liaudies meistrų išdrožtos ąžuolinės skulptūros, rieduliai, tvenkinėliai. J. Masionis rode medžius, vardino pavadinimus, kuriuos sunkoka buvo įsiminti. Prie puikiais žiedais apsipylusio krūmo – stambiažiedės egzochordos – nusifotografavome. Gaila, bet nepasisekė pamatyti žydinčių magnolijų. Kai kurių žiedai nušalo šalnų metu, kitos jau buvo peržydėję.
Pravažiuodami Dotnuvą stabtelėjome, kad aplankytume Dotnuvos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, kurios klebonas yra ukmergiškis. Dar 18 a. čia buvo įkurtas bernardinų vienuolynas, o kiek vėliau pastatyta ir mūrinė bažnyčia.
Kėdainiuose mus pasitiko Kėdainių krašto muziejaus gidė Jūratė Nekrašienė. Sustojome Didžiojoje rinkos aikštėje, kur gidė pasakojo Kėdainių miesto istoriją. Aikštėje išlikę senieji XVI–XVII a. pastatai: buvę stiklių namai, pirklio namas, burmistro namas, rotušė, kuri yra viena iš trijų išlikusių Lietuvoje rotušių ir vienintelė renesanso stiliaus, pastatyta XVII a. viduryje.
Aikštėje stovi Algirdo Boso skulptūra Radviloms „Skrynia“.
Aplankėme Evangelikų reformatų bažnyčią bei rūsyje esantį kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejų, kur kriptoje puošniuose sarkofaguose ilsisi Vilniaus vaivados, Lietuvos didieji etmonai Kristupas Radvila Perkūnas ir Jonušas Radvila, taip pat yra, manoma, mirusių nuo maro vaikų Mikalojaus , Jurgio , Stepono ir Elžbietos Radvilų sarkofagai.
Išklausėme Šv. Juozapo bažnyčios ir varpinės istoriją. Kaip pasakojo gidė, medinę koplyčią per 1709-1710 metus pasistatė vienuoliai karmelitai. 1766 m. pastatė bažnyčią. Vėliau patalpos atimtos ir buvo perduotos pravoslavų bažnyčiai, ilgą laiką buvo naudojamos ne pagal paskirtį, ir tik 1991 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė – puikūs lietuvių medinės architektūros paminklai šiandien po visų sunkmečių puošia Kėdainių senamiestį. Kadangi vyko pamaldos, tai bažnyčios negalėjome gerai apžiūrėti.
Keliaujant į namus pasveikinome įstojusias į klubą dvi naujas nares. Nors dienos karštis ir nuvargino, tačiau džiaugėmės kelionėje patirtais įspūdžiais.
LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ renginių organizatorė Janina Badokienė
