Ukmergiškis Kęstutis Jacikevičius (39 m.) – gydytojas neurochirurgas, medicinos mokslų daktaras. Dabar dirba Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, yra Neurochirurgijos klinikų vyresnysis gydytojas, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto docentas, Pasaulio Neurochirurgų Federacijos narys. Mediko karjerą pradėjo kaip Ukmergės PSPC Greitosios medicinos pagalbos gydytojas.
Tai – biografiniai faktai, už kurių slypi Kęstučio asmenybė. „Daktaras Kęstutis – geras, dėmesingas, nuoširdus“ – sako pacientai. Ir iš tiesų – šis žmogus neturi nė kruopelytės arogancijos, visada bendrauja šiltai, nemėgsta girtis savo pasiekimais, yra kuklus ir atviras. Lieka įspūdis, jog kalbiesi su paprastu vaikinuku, o ne su tikrai daug savo srityje pasiekusiu gydytoju, išgelbėjusiu ir kasdien gelbstinčiu šimtų žmonių sveikatą ir gyvybes..
– Gimėte Ukmergėje. Kokioje šeimoje augote?
– Medikų. Jau Anapilin iškeliavęs tėtis buvo teismo medicinos ekspertas, mama taip pat dirbo teismo medicinos tarnyboje, buvo laborantė.
– Mokėtės tuometinėje 5-oje vidurinėje mokykloje. Buvote pavyzdingas mokinys?
– Na nebuvau tarp prasčiausių – mokyklą baigiau sidabro medaliu. Mokslai sekėsi, tik lietuvių kalba ir literatūra kažkiek „strigo“. Būdavo, kad ir pastabų parsinešdavau.
– Kuo domėjotės, kai buvote paauglys?
– Domėjausi viskuo. Baigiau muzikos mokyklą, violončelės klasę. Ar dabar pagročiau? Pasitreniravęs tikrai prisiminčiau. Dar lankiau futbolą, lengvąją atletiką, laivų modeliavimo užsiėmimus. Labai patiko biologijos būrelis, kuriam vadovavo Giedrius Švitra. Važiuodavau į respublikines biologijos olimpiadas ir taip po truputį, po truputį atsirado domėjimasis medicina.
– Baigėte Kauno medicinos universitetą. Kokie motyvai lėmė, kad pasirinkote neurochirurgiją?
– Mano pusseserė dirbo neurochirurgijos skyriuje, geras draugas, o taip pat ir vienas dėstytojas, su kuriuo daug bendravome medicininiais klausimais, labai domėjosi šia sritimi – gal tai šiek tiek lėmė. Vėliau tiesiog savaime tapo įdomu. Studijų metais mažiau laiko skirdavau vadinamiems „papildomiems“ dalykams, tarkim, filosofijai. Tiesiog pritrūkdavo laiko. Didelę įtaką, kai studijavau doktorantūroje, padarė buvęs mano mokslinio darbo vadovas, su kuriuo kartu dirbame iki šiol – docentas Antanas Gvazdaitis. Jis man sudarė puikias sąlygas tobulėti, gilintis į mokslinius tyrinėjimus.
– Ar prisimenate savo pirmąją savarankišką operaciją?
– Tiesą sakant, neprisimenu. O vėliau jų buvo labai daug ir pačių sudėtingiausių. Sudėtingiausios – tai tos, kurioms reikia daug žinių, daug įgūdžių, daug patirties. Tai įgyjama per nuolatinį mokymąsi, kursus, kvalifikacijos kėlimą.
– Kiek operacijų atliekate per eilinę savo darbo dieną?
– Įvairiai. Mes ne tik operuojame, bet ir gydome žmones. Daug laiko atima „popierinis“ darbas, dokumentacijos tvarkymas.
– Kokius žmones tenka gelbėti?
– Daugiausia – sergančius galvos smegenų ligomis. Kraujagyslių ligos, smegenų navikai, galvos smegenų traumos, stuburo ligos. Traumos – daugiausia po autoįvykių, taip pat – ir smurtinės. Vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome plačiai taikyti endoskopines operacijas – tai tokios operacijos, kai per kuo mažesnį pjūvį įvedamas optinis prietaisas ir operuojama tarsi „nuotoliniu“ būdu.
– Ar neurochirurgo darbe egzistuoja sąvoka „nesėkmė“?
– Nėra darbo be nesėkmių. Bet tos nesėkmės chirurgo darbe yra nulemtos daugybės faktorių: pačios ligos ar patologijos, žmogaus organizmo individualių ypatumų, diagnostikos priemonių parodymų: šie kartais būna visai kitokie, nei pamatai operacijos metu. Pasikartosiu – daug kas priklauso nuo chirurgo patirties ir žinių. Bet tikrai būna situacijų, kai nieko negali prognozuoti. Traumų atveju prognozuoti sudėtingiausia.
– Medicina Lietuvoje yra įvardyjama kaip viena korumpuočiausių sričių. Ar Jums kada nors yra siūlę kyšį?
– Mano darbe šios problemos nėra. Taip, žmonės atsidėkoja gėlėmis, saldainiais, bet ne pinigais. Situacijų „ko nors nedarysiu vien dėl to, kad tu man nedavei pinigų“ nebūna. Mūsų atlyginimai yra pakankamai nemaži, ir mūsų papirkinėti nereikia.
– Kokių savybės reikalingos, kad būtumei geru gydytoju?
– Domėtis ir mėgti savo darbą. Ir būtinai – mylėti žmones.
– Kas Jums suteikia džiaugsmo?
– Žmonės. Jeigu buvę ligoniai ateina pasveikinti per didžiąsias šventes, atsiunčia sveikinimus paštu, žinutėmis – tai yra didelis įvertinimas ir džiaugsmas.
– Iki šiol nesate sukūręs šeimos. To priežastis – darbas?
– Nemanau. Tam dar tiesiog neatėjo laikas. Prieš kurdamas šeimą, dar turiu tikslų, kurių noriu pasiekti.
– Kaip atsipalaiduojate po įtemptos darbo dienos?
– Darbo diena dažnai būna pakankamai ilga, tad nedaug to laiko visokiems atsipalaidavimams lieka. Į namus – ir ilsėtis. Šiaip stengiuosi gyventi aktyviai – pavyzdžiui, kai šilčiau, į darbą visąlaik važiuoju dviračiu.
– Jūsų laisvalaikį daug kas galėtų apibūdinti kaip ekstremalų: nardymas, kalnų slidinėjimas…
– Ne, jis – ne ekstremalus, jis – normalus, jokio ekstremalumo. Pavyzdžiui, nardyti mokiausi, lankiau kursus, ir tai yra pakankamai saugu, situacija kontroliuojama. Nardau Baltijos jūroje – joje nardančių yra iš viso tik apie 20 žmonių. Nardome prie nuskendusių laivų, kurių yra labai daug, labai įdomių, netyrinėtų. Tikrai žavi kalnų slidinėjimas – būtinai kasmet, nes metai būna kažkokie ne tokie, jei nenuvažiuoju. Austrija, Italija, Prancūzija, Šveicarija. Jei arčiau – tai kartas nuo karto važiuoju į Latviją.
– Kiek pasaulio šalių esate apkeliavęs?
– Daug, net nesuskaičiuoju. Nebuvau Australijoje – manau, nukeliausiu.
– Kokie artimiausi Jūsų planai?
– Vasario pradžioje mėnesiui vykstu į Austriją, į Vieną. Eilinė stažuotė. Labai stengiuosi darbus susidėlioti taip, kad per metus mažiausiai du kartus galėčiau tobulinti kvalifikaciją užsienyje
– Ukmergės nepasiilgstate?
– Kalbant iš profesinės pusės, Ukmergėje aš neturėčiau, kur dirbti. Pasiilgstu, aišku, kaip savo vaikystės miesto. Todėl gana dažnai atvažiuoju, aplankau.
Kalbėjosi Unė Jonaitytė
Skaitykite ir žurnale Nr. 3 (5):
