Bernelių Mišios – jau tikroje bažnyčioje

2011 metų pavasarį sukaks dvidešimt metų, kai Švč. Trejybės bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Parapijos klebonas Dainius Lukonaitis džiaugiasi, kad šią reikšmingą sukaktį tikintieji minės jau tikroje bažnyčioje – tokioje, kokia ji buvo pastatyta XIX a. antroje pusėje ir pašventinta.

Šių metų Kalėdos – pirmos po daugelio ilgų metų, kuomet miesto centre esantys maldos namai tikinčiuosius pasitiks neatpažįstamai pasikeitę. Čia neliko soviet-mečiu sumontuotos perdangos, kuri buvo sudarkiusi šventovę. Daug darbų jau padaryta, tačiau po švenčių į bažnyčią vėl sugrįš statybininkai, bus statomi pastoliai, kvepės dažais…

„Į Bernelių Mišias eisiu ramia širdimi, kad pavyko ištesėti parapijiečiams duotą pažadą. Su Dievo padėjimu padarėme tai, ko parapija taip laukė…“ – džiugesio gaidelė skambėjo klebono balse.

Prieš dvylika metų į kunigus įšventintas D. Lukonaitis Švč. Trejybės bažnyčios klebonu paskirtas prieš pustrečių metų. Jis pakeitė kunigą Petrą Purlį, kuris parapijos ganytojo pareigų nebegalėjo eiti dėl ligos. Prieš tai aštuoneri metai prabėgo patarnaujant tikintiesiems Vidiškiuose. Tuo pat metu jis aptarnavo Kurklių, Užunvėžių, vėliau – Taujėnų parapijas. Taujėnuose viena kunigo Dainiaus koja likusi iki šiol. Šešti metai, kai jis šios parapijos klebonas.

Kiekvienoje parapijoje klebono D. Lukonaičio tarnystė paženklinta dideliais ir reikšmingais darbais. Negana to, kad kunigas atlieka ganytojo pareigas, jo veikla tuo neapsiriboja ir nesibaigia.

„Taip jau atsitiko, kad visose parapijose aš tai statau, tai remontuoju…“ – šypsosi kunigas.

Vidiškiuose D. Lukonaičio pastangomis buvo sutvarkyta varpinė, pakeistos bažnyčios grindys, į kleboniją nutiestas vandentiekis, atlikti kiti darbai. 150 metų jubiliejų paminėjusi Taujėnų bažnyčia pasipuošė nauju stogu. Klebonas tikisi, kad kitąmet pavyks sutvarkyti šių maldos namų fasadą. Tai būtų bendras su miestelio bendruomene vykdomas projektas, finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų.

„Išgyvendavau dvasinį liūdesį, kai Švč. Trejybės bažnytėlės duris praverdavo iš kito miesto atvykę ir nieko apie šios šventovės istoriją nežinantys žmonės… – prisipažino kunigas D. Lukonaitis. – Eidami miesto centre pro iš išorės gražius, baltus maldos namus atvykėliai neretai praverdavo duris. Ir kokia jų akyse būdavo nuostaba, kai peržengę slenkstį atsidurdavo į rūsį panašioje belangėje, aprūkusiomis sienomis patalpoje… Jie sutrikę teisindavosi, kad tikėjosi patekti į bažnyčią, ir klausdavo, kur atsidūrė…“

Pasak klebono, Švč. Trejybės bažnyčia buvo vienintelė Lietuvoje, turėjusi du aukštus. Sovietiniais laikais toks pat likimas buvo ištikęs ir maldos namus Marijampolėje. Šv. Vincento Pauliečio bažnytėlė taip pat buvo atimta iš tikinčiųjų, pastate sumontuota perdanga, iš pirmo į antrą aukštą vedė laiptai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, marijampoliečiai maldos namus susigrąžino. Kai tik tikintieji bažnyčią atgavo, rinkosi į talkas ir nieko nelaukdami išardė perdangą.

„Kai pradėjęs dirbti Ukmergėje susitikdavau su marijampoliečiais, jie manęs vis klausdavo: kada pagaliau išimsi perdangą? Tokį patį klausimą išskaitydavau ir šventadieniais į Mišias susirinkusių tikinčiųjų akyse. Žinojau, kad tai reikia padaryti, tačiau ryžtis nebuvo lengva. Ne paslaptis, kad didžiausią nerimą kėlė lėšos“, – mintimis į 2008-uosius nusikėlė kunigas.

Tačiau rankų jis nenuleido. Ėmė ieškoti architekto, kuris paruoštų projektą. Tuomet prasidėjo derinimai, ekspertizės. Laukiant didžiųjų darbų buvo pakeisti visi maldos namų langai. Per praėjusių metų Kalėdas klebonas savo parapijiečiams pranešė džiugią žinią – gautas leidimas išardyti perdangą. Ir pažadėjo, kad 2010 metų Kalėdas tikintieji švęs tikroje bažnyčioje.

Kunigas D. Lukonaitis laikosi nuostatos, kad remonto darbai bažnyčioje negali tęstis metų metais: „Manau, kad atvykę tuoktis jaunavedžiai, krikštyti vaikelį tėvai nelabai apsidžiaugs, savo šventės dieną maldos namuose išvydę dulkėtus pastolius…“

Tačiau šįkart to nebuvo galima išvengti. Klebonas neslepia, jog teko gerokai pasukti galvą, kaip viską suderinti, kad tuo pat metu galėtų vykti remonto darbai ir nenutrūktų apeigos: „Rankas atrišo brolių marijonų vasarą dovanotas buvusio Policijos komisariato pastatas. Čia įsirengėme salytę, kur eilinėmis dienomis parapijiečiai galėjo rinktis į šv. Mišias. Be to, kieme esantis buvusio vienuolyno pastatas pasitarnavo kaip sandėlis“.

Pirmadienį talkininkai iš bažnyčios suolus gabendavo į komisariatą, o savaitgalį sugrąžindavo atgal į maldos namus. Sekmadieniais tikintieji melsdavosi bažnyčioje, o nuo pirmadienio maldininkus pakeisdavo statybininkai…

Klebonas pasakoja, kad perdanga buvo išardyta per lapkričio mėnesį. Šiuose darbuose nuolat plušėjo parapijos tikintieji, kurie atsiliepė į kvietimą dalyvauti talkose. Geranoriškai talkino miesto seniūnas Stasys Jackūnas, kiekvieną rytą prie bažnytėlės atvykdavęs su keliais viešuosius darbus dirbančiais žmonėmis. Talkininkai padėjo ne tik išardyti perdangą, bet ir išvežti statybinį laužą, išvalyti patalpas.

Visų darbų sūkuryje kiekvieną dieną buvo parapijos klebonas D. Lukonaitis. Kuomet talkininkams reikėjo pagalbos, jis kartu su jais dirbo visus darbus. Kai susitikome pokalbiui bažnyčioje esančioje raštinėje, kampelyje prie sienos išvydau kunigo guminius batus.

„Atlėkęs įšokdavau į juos ir tik vakare, visus išleidęs, nusiaudavau“… – tarsi pasiteisina kunigas. Ir priduria, jog vykstant tiems darbams buvo ir sunkių momentų, tačiau Šv. Dvasia „prakrapštydavo“ akis…

Prisimindamas įtemptą darbymetį klebonas pabrėžė, kad darbuose ir rūpesčiuose niekada nebuvo paliktas vienas: „Lenkiu galvą prieš Marijos legionieres, visapusiško palaikymo ir paramos sulaukiau ir sulaukiu iš šviesios Pastoracinės tarybos, be atgarsio neliko nė vienas kvietimas penktadieniais ateiti į talką…“

Kiekvieną vakarą, išėjus darbininkams, klebonas pasilikdavo valandėlei bažnyčioje tarp suverstų tinko, armatūros, kitų atliekų krūvų.

„Matant diena po dienos besikeičiantį vaizdą, širdį užliedavo ramybė. Tokią pat ramybę regiu šventadieniais, kai atėjusių melstis tikinčiųjų akys kyla į viršų“… – prasitaria klebonas. Pasak jo, džiugu, kad bendruomenė pati gali dalyvauti ir iš arti regėti šį procesą.

Išardžius bažnyčioje perdangą, visiškai kitaip po kupolo skliautu suskambo bažnyčios choro giesmės. Kunigas D. Lukonaitis juokiasi, jog ir jis aukodamas šv. Mišias savo balso nebeatpažįsta…

Vykstant remontui, parapijos klebonas D. Lukonaitis (kairėje) sulaukė didelės miesto seniūno S. Jackūno pagalbos.

Į Piemenėlių Mišias susirinkę ukmergiškiai išvys neatpažįstamai pasikeitusius maldos namus. Per porą mėnesių nuveikta labai daug. Išardyta perdanga – tik dalis darbų. Beveik baigti purviniausi ir daugiausia dulkių keliantys statybos darbai. Klebonas pasakoja, kad viršuje ištinkuota ir išdažyta apie 1000 kvadratinių metrų sienų. Į pastatą atvestos dujos. Jos bus naudojamos šildymui.

„Šiais metais, kol dar vyksta darbai, nusprendėme neardyti senosios katilinės ir krosnyje sukūrenti visą išardytą ir kitoms reikmėms netinkančią medieną. Kitąmet bažnyčioje turėtų atsirasti dujinė katilinė, ji tieks šilumą ir bažnyčiai, ir kieme esančiam buvusiam policijos pastatui. Bažnyčioje suprojektuotos šildomos grindys. Lietuvos šventovėse tai jau nėra naujovė, o Ukmergėje būtume pirmieji, tai įrengę“, – būsimus darbus vardijo klebonas. Taip pat, pasak jo, bažnyčioje bus pakeista elektros instaliacija, sumontuota apsaugos ir priešgaisrinė signalizacijos, atlikti kiti tokiems objektams būtini darbai.

Kunigo D. Lukonaičio teigimu, laikas bėga greitai, ne visus statybos darbus galima atlikti žiemą, todėl realu tikėtis, kad remontas užtruks porą metų.

„Atlikus didžiuosius ir neatidėliotinus darbus, prasidės maldos namų gražinimas. Bus reikalingas naujas altorius…“ – į ateitį žvelgia kunigas.

Klebonas dar nesuskaičiavo, kiek iš viso lėšų išleista, kiek jų paaukojo geradariai. Tačiau patikino, kad kol kas milijonų nereikėjo.

„30 tūkstančių litų bažnyčios pertvarkymo darbams skyrė rajono savivaldybė. Visa kita – tikinčiųjų aukos“, – teigia klebonas.

Kartais, įkyriai klausiamas, iš kur remontui ima milijonus, kunigas pajuokauja, jog turi garbingo amžiaus sulaukusią turtingą tetą, kuri giminaičiui nesustodama rašo čekius, mat pamiršta, kad tai jau ne kartą padarė…

„Kitų metų gegužės 22 dieną bažnyčioje vyks iškilmė, kurios metu minėsime maldos namų atgavimo dvidešimtmetį, o kartu paskelbsime visus aukotojus, padėkosime tiems, kurie lėšomis, darbu, patarimais prisidėjo ir prisideda prie parapijoje atliekamų darbų“, – sakė klebonas.

Kunigas prisipažino, jog iki šiol jam nebuvo lengva prašyti aukoti būsimiems darbams. Tuo labiau, kad, jo teigimu, prašančiųjų dabar daug. Klebonas yra įsitikinęs, kad tas, kuris aukoja, pasitenkinimą pajunta tik tuomet, kai jo auka patenka tam, kam ji skirta.

„Dabar, kai bažnyčioje jau atlikti kai kurie darbai, turėčiau moralinę teisę prašyti, jog prie to prisidėtų parapijos tikintieji,“ – prasitarė kunigas D. Lukonaitis.

Nors klebonas visa galva pasinėręs į statybos rūpesčius, tačiau neapleidžia jis ir tiesioginių savo pareigų. Prasidėjus adventui kunigas D. Lukonaitis lanko parapijiečius jų namuose. Kaip pats sako, stengiasi grąžinti skolą, nes per darbus šią dvasininko pareigą buvo kiek apleidęs.

„Neturiu tikslo per dieną aplankyti kuo daugiau šeimų, nesiveržiu pas tuos, kurie kunigo namuose nelaukia, nėra pasiruošę jį priimti. Lankau bažnytiškai nusiteikusius ir tuos, kuriems reikia tokio pabendravimo, kurie laukia susitikimo. Ne paslaptis, kad tikintiems žmonėms neretai kyla klausimų. Tačiau gauti į juos atsakymus bažnyčioje, sekmadienį paskendus minioje besimeldžiančiųjų, ne visada pavyksta. Susitikimas su kunigu savo namuose daugeliui įkvepia drąsos išsiaiškinti ramybės neduodantį klausimą. Lankymas naudingas ir kunigui, nes jis turi galimybę priminti pagrindines tikėjimo tiesas, Bažnyčios įsakymus“, – sakė kunigas.

Atgaiva kunigas vadina susitikimus su garbingo amžiaus parapijiečiais, kurie yra išgyvenę daug sunkių ir skaudžių momentų, tačiau neverkšlena, gyvenimą mato šviesiomis spalvomis.

„Neseniai lankiau devintą dešimtį skaičiuojančius parapijiečius. Jiems tik šypseną kelia dabartinės aimanos apie sunkmetį, krizę. Jie manęs klausia: ar galima dabartinius laikus lyginti su jų jaunystės metais? Kokios pensijos buvo per karą, pokary? Žmonės tuomet tikrai kentėjo, bet išgyveno… Klausydamas tokios išminties supranti, jog dabar mes prisiklausome kalbų per televiziją ir virkaujame…“ – kalbėjo kunigas.

Švč. Trejybės bažnyčios ištakos siejamos su vienuoliais pijorais. Lietuvoje pijorai pradėjo kurtis XVII a. 1745 metais mieste buvo pastatytas pijorų vienuolynas, mokykla ir bažnyčia. Tačiau 1772 metų gaisro metu visi šie pastatai sudegė. 1788 metais vienuolyno lėšomis pastatyta nauja medinė bažnyčia.

1831 metais kilęs sukilimas prieš carinės Rusijos priespaudą palietė ir pijorų mokyklą bei bažnyčią. 1845 metais vienuolynas uždarytas, pijorai iškelti iš Ukmergės. Du dešimt-mečius bažnyčios pastatas stovėjo nenaudojamas. Apleistą vienuolyną ir bažnyčią smarkiai apgadino 1862 metais kilęs gaisras.

1864 metais rugpjūčio 13 dieną Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas-Korikas priėmė nutarimą „pastatyti cerkvę vietoje kur yra panaikintoji pijorų bažnyčia“. Cerkvės statybai iš valstybės surinktų mokesčių buvo skirti 26149 sidabro rubliai. Projektas, pagal kurį pastatyta cerkvė, buvo tipinis, skirtas 700 vietų. Statyba prasidėjo apdegusios pijorų bažnyčios nugriovimu 1865 metų gegužę. Naująją cerkvę pavadino Švenčiausios Trejybės vardu.

Didžiojo Ukmergės gaisro metu, 1877 metų birželio 29 dieną, kai sudegė beveik visas miestas, „gaisras supo cerkvę iš trijų pusių, durys ne kartą buvo užsidegusios ir tik vietinės kariuomenės dėka cerkvė liko sveika“.

Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvą okupavus vokiečiams, cerk-vė buvo paversta javų sandėliu. 1919 metų pradžioje, Ukmergę užėmus bolševikų kariuomenei, tikintieji atgavo cerkvei priklausiusius pastatus ir žemę. Išvijus bolševikus, pirmajame Ukmergės miesto savivaldybės posėdyje 1919 metų gegužės 11 dieną popui buvo liepta pasišalinti iš cerkvės.

Antrojoje 1919 metų pusėje cerk-vė perduota katalikų bažnyčiai. Svarbiausia perdavimo priežastis buvo ta, kad ji pastatyta buvusios katalikų bažnyčios vietoje. Be to, ir taip negausi Ukmergės stačiatikių parapija karo metais dar labiau sumažėjo, nes daug stačiatikių pabėgo į Rusiją.

1922 metais žemaičių vyskupas P. Karevičius bažnyčią su išlikusiais vienuolyno pastatais bei žeme (apie 2 ha) perdavė valdyti vienuoliams kapucinams. 1925 metais bažnyčioje kilo gaisras ir ji gerokai apdegė. Po gaisro vienuoliai kapucinai pasitraukė iš Ukmergės. 1926 metais bažnyčia ir vienuolynas pavesti vienuolių marijonų kongregacijai. Marijonai, remiami Ukmergės savivaldybės ir aukotojų, bažnyčią suremontavo. Dėl gaisro ir remonto šiek tiek pakito bažnyčios išorė (neliko cerkvėms būdingo didelio „svogūninio“ kupolo ir panašaus kupolo bokšto viršuje). 1937 metų gaisras sunaikino medinį buvusio pijorų vienuolyno pastatą, todėl marijonai 1938-1939 metais pasistatė naują mūrinį, tačiau įsikurti jame sukliudė sovietinė okupacija.

Buvusiame vienuolyno pastate iki 2009 metų buvo įsikūręs rajono Policijos komisariatas. Švč. Trejybės bažnyčia iš tikinčiųjų atimta 1947 metais ir joje įrengtas sandėlis. 1979-iais pastatas suremontuotas ir jame įsikūrė santuokų rūmai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, rajono Taryba 1991 metų gegužės 14 dieną nusprendė grąžinti Lietuvos marijonų kongregacijai nacionalizuotą Švenčiausios Trejybės bažnyčią bei šalia esančias „Maldos“ knygyno ir marijonų vienuolyno patalpas. Bažnyčia pradėjo veikti ir buvo pašventinta 1991 metų birželio 29 dieną.

Albino Kuliešio nuotr.