Tradiciniame lietuvių kalendoriuje lapkričio 11-oji – ganiavos pabaiga. Jeigu pavasarį per Jurgines galvijai išvedami iš tvarto ganytis, tai per Martyną jie suvaromi iš ganyklų į tvartus. Šiuo metu pamažu apmiršta visa gamta, gyvybė iš žemės paviršiaus pereina į jos gelmes, lauke vis daugiau tamsos. Žmogus, užbaigęs savo darbus laukuose, turi daugiau laiko susitelkimui, apmąstymams, grįžimui į save.
Šv. Martyno diena laikoma paskutine rudens švente. Šeimininkai turi pasirūpinti, kad iki Martyno būtų baigti visi žemės darbai. Po Martyno judint žemę nevalia. Taip pat iki šios dienos atiduoti skolas, sumokėti mokesčius. Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma, nes tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose.
Ir su kerdžiumi būdavo suderėta ganyti tik iki šios dienos. Po Martyno jau ir kerdžiaus pagalbininkai piemenukai galėdavo ruoštis į mokyklą. Norisi greičiau į šiltą klasę. Tačiau ne kasmet po lapkričio 11-osios laukus užklodavo sniego patalai. Tad ganiava kiek prasitęsdavo. Piemenėliai nekantriai laukdavo pašalo. Kokių tik išdaigų neprasimanydavo jie, likę be kerdžiaus priežiūros baigti ganiavos.
Visas būrys piemenukų sugužėjo Deltuvon į „Baltojo Oželio šventę“ tų išdaigų ir pokštų krėsti ir žiemą kviesti! O, kad linksmiau būtų, pasikvietė ir draugų. Kartu linksminosi Ukmergės „Šilo“ pagrindinės mokyklos III Antakalnio pradinio ugdymo skyriaus, Deltuvos pagrindinės ir Jonavos rajono Bukonių pagrindinių mokyklų ir Ukmergės lopšelio darželio „Nykštukas“ vaikučiai.
Linksmos ir žaismingos tos žiemos šauktuvių apeigos. Kad greičiau pasnigtų, piemenukai aplink baltą beržą vesdavo baltą oželį. Veda būtinai tris kartus ir ta kryptimi, kuria saulė eina aplink dangų – esą spartina laiką, artina žiemą. Tada vyriausias iš piemenų įlipdavo į beržą ir sakydavo pamokslą: „-Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių lapatiškių, kakton- TAUKŠT!“ ir dar pasako prakalbą:
– Juoda karvė, baltas pienas – ar ne dyvai?
Klausantieji po beržu turi atsakyti:
– Dyvai dyvai, kaip ne dyvai!
– Juoda avis, baltos kojos. Ar ne dyvai?
– Dyvai dyvai, kaip ne dyvai,
– Avis be ragų, avinas su ragais. Ar ne dyvai?
– Dyvai dyvai, kaip ne dyvai!
Toliau neatsimenu. Senai ganiau. Užmiršau.
Visą šią prakalbą palipęs ant kopėčių išsakė Deimantas.
Vėliau du piemenys čiupdavo ožį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą. Tas, kuris buvo pavėlavęs užgroti Sekminių rageliu, dabar turėdavo įsikąsti ožio uodegą. Jis visą ganiavą buvo pravardžiuojamas spirgučiu.
Vaikai paprašė kerdžiaus Kazimiero, kad oželį aplink beržą vestų, o patys garsiai šaukė: „Sniegas, sniegelis, sniegutis“ net 27 kartus ir stebėjo, ką daro vedamas ožys. Jei ožys subliauna- greit snigs.Vedamos ožkos stebimos akys:
• Jei ožka žiūri į šiaurę – snigs,
• jei į pietus – dar nebus žiemos,
• jei ašaroja – bus žiema,
• jei ne – dar teks ganyti.
Vėliau ožka buvo pavaišinta skanėstais – kopūstais ir morkomis, o vaikai supažindinti su įvairiomis daržovėmis, kurias sveika valgyti visiems. Išlydėję ožkelę, piemenukai aplink laužą šoko, žaidė įvairius žaidimus. Tada sugužėjo į kultūros namų salę ir žiūrėjo svečių pasirodymus. Pavargusius nuo žaidimų, dainų ir šėlionių vaikus šildė šeimininkės vaišės – karšta arbata, sumuštiniai ir šventės rėmėjo AB „Rokiškio pieninė“ filialo Ukmergės pieninė dovanoti skanumynai.
Ar apeigos pavyko, ar sulauksime sniego, parodys ateinančios savaitės, bet tikrai pavyko šventė. Ačiū vaikučius šventei paruošusioms vadovėms. Ačiū Danutei ir Tomui Sakavičiams už šventės „kaltininką“- oželį, kuris labai pagyvino ir papuošė mūsų šventę.
UKC Deltuvos filialo vedėja Daiva Stimburienė
